Tyrimas | teritorijos istorinė raida

Pajūrio ruožas, esantis tarp Klaipėdos ir Palangos, XVI-XX amžiais buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai minima Kalotė – 1253 m krašto dalybų rašte tarp užkariautojo ordino ir Kuršo vyskupo.

XIIIa. viduryje, kai kūrėsi miestas, Klaipėdos apylinkėse buvo nemažai miškų. Tačiau dėl intensyvios žmonių veiklos miškai greitai pradėjo nykti. Daug medienos reikėjo pilies ir namų, kuriuos nuolat naikino gaisrai, taip pat statyboms, laivams.

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir po Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV amžiuje buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėda Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą.

Klaipėdos apylinkės iki XV a. pradžios buvo turtingos miškais. Čia augo didžiuliai ąžuolai ir bukai, kuriems buvo daugiau nei 600 metų. Augę pušynai saugojo miestą nuo vėjų ir smėlio pustymų. Reiktų paminėti, kad dalis miškų buvo iškirsta statant miestą ir laivus. Tad XVII a. pabaigoje Klaipėdos apylinkių miškai buvo gerokai apretinti.

XVI a. istoriniai dokumentai nurodo, kad aplink Klaipėdą miškų situacija buvo tragiška: 1595 m. kunigaikščio Georgo Friedricho atsakyme klaipėdiečiams buvo pasakyta, kad miškai aplink Klaipėdą yra taip iškirsti, kad net valdovas medieną piliai turi gabenti iš tolimesnių apskričių. Dėl to miesto prašymas medienos laivams ir pastatams negali būti patenkintas. O 1613 m. kunigaikščio įsaku žalio miško kirtimas buvo griežtai uždraustas.

Kaip galime matyti iš 1670 m. Narūnavičius-Naronskis žemėlapio miškų pajūryje šiauriau Klaipėdos ilgą laiką nebuvo ad iki 7-ių metų karo. Tai patvirtina tai, kad šią teritoriją nupiešė kaip smėlio kopų ir smėlynų dykynę.

1670 m. Narūnavičiaus-Naronskio žemėlapio fragmente į šiaurę nuo Klaipėdos pavaizduota tik smėlio ir kopų dykynė.

Istoriniuose šaltiniuos minimas Melnragio miškas greičiausiai bus dabartinės Olandų kepurės kalno senasis pavadinimas. Melnragės pavadinimas kuršių ir latvių kalbose reiškia „juodas ragas“. Tai mišku apaugęs ragas, ar žemės juodumu išsiskiriantis sausumos lopinėlis matomas iš jūros. Visiškai aišku, kad pavadinimas jūrinis, turintis navigacinę reikšmę. Melnragės ragas ir miškas, matyt, buvo iš jūros gerai matomas orientyras – juodas ragas smėlio pakrantėje.

1725 m. žemėlapyje, kuriame vaizduojamos Klaipėdos apylinkės Melnragė pažymėta ne prie švyturio, kaip esame šiandien įpratę, o prie Karklės, beveik šiandieninių Girulių vietoje. Tai tik patvirtina prielaidą, kad Olandų kepurės kalnas yra Melnragio iškyšulys ir šiauriau esantis kaimas. Šiame žemėlapyje parodyti ir keli miško lopinėliai Ant Olandų kepurės kalno ir šalia Purmalių, piečiau Kalotės ežero.

1725 m. žemėlapio fragmente matomas miško gojelis ant Olandų kepurės (Melnragio) kalvos, kitur pajūryje smėlio ir kopų dykynės.

Istoriniai dokumentai aiškia nurodo kur yra buvusi Senoji Melnragė, o gi šalia rago ir tai  išsprendžia jūrinio rago pavadinimo reikšmę – Melnragė – juodas ragas. Senieji kuršiai į jūrą išsikišusį aukštą juodos žemės ragą su dideliais akmenimis prie jo turėjo aplenkti, kaip pavojingą laivybai objektą. Antra vertus, tokie aukšti skardžiai su ąžuolų gojeliais turėjo ir mitologinę reikšmę. Čia vešėjo šventi apeiginiai miškeliai, kurie buvo saugomi. Tokių ypatingų vietų buvo palei visą Baltijos jūrą – Naujieji Kuršiai Sambijos pusiasalyje Prūsijoje, Arkonos šventykla – Riugeno saloje ir pagaliau – Rambyno kalnas prie Nemuno. Matyt, tokio švento miško gabalėlis yra Olando Kepurės miškelis.

Nuo seno jūrininkai, atplaukę į šiandieninį Lietuvos pajūrį ties Klaipėda pirmiausiai matė Olandų Kepurės kalvą su ant jos augančiu miško gojeliu. Olandų Kepurės gojelis kartografijoje žymimas nuo 1648 metų, o kaip jūrinis ženklas žemėlapyje pažymėtas 1758 metais. Olandų Kepurės kalva, kepurės silueto gojelis, susiformavęs XVIII amžiaus pradžioje, pavadinimą gavo, kai mezgėsi intensyviausi prekybiniai ryšiai su Olandija 1664-1710 metais. Pirmasis Olando Kepurės piešinys locijoje pateiktas 1818 metais, o kalvos forma buvo saugoma beveik 200 metų“, – sakė lektorius.

1796 m. (1802 m.) žemėlapio fragmentas

XVIII a. pradžioje bandyta atsodinti skurdų Melnragės miškelį, kuris užstojo nuo smėlio miestiečių laukus. Tačiau šis miškelis, kaip ir nerijos miškai, buvo nuniokotas per Septynerių metų karą.

XVIII a. viduryje, per 7-erių metų karą tarp tuometinės carinės Rusijos ir, Rytų Prūsijos Klaipėdos apylinkės galutinai liko be miškų. 1757 – 1763 m rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti kaimai, pagrobti gyvuliai, uždėti dideli mokesčiai bei galutinai iškirsti likę miškai. Tuomet su bangomis jūra išmetė gausaus smėlio, kuris buvo supustomas į kopas ir kurios slinko grasindamos miestelėnų laukams ir pačiam miestui.

XVIII a. antroje pusėje, nesutikdamas kliūčių, Klaipėdą nuo jūros pusės atakavo smėlis. „Stiprūs jūriniai vėjai ir pustomas smėlis vertė miestiečius kurti žaliąsias apsaugines užtūras, kad nebūtų užnešti laukai ir marių protaka. Miestiečiai savo pievas ir dirbamą žemę užmiestyje dar mėgino krūmų bei medžių eilėmis ginti nuo stichijos. Bet tai mažai gelbėjo.

Po 7-ių metų karo (1757-1763) grėsminga smėlynų situacija susirūpino Prūsijos vyriausybė. 1765 m. Frydrichas II išleido įsakymą, kuriuo ragino smėlingus rajonus apsėti, aptverti tvoromis, apjuosti grioviais.

1802 m. žemėlapio fragmentas

XVIII a. pabaigoje, naikindamas augmeniją, smėlis grėsmingai artėjo prie Danės. Kaip minėta, pajūrio smėlynais, kurių vis daugėjo, nepadėjo ir valstybės parama stabdant smėlynus. „Miesto ganyklų užpustymas smėliu tuo metu buvo tikra nelaimė, būtent nuo tada, kai girininkas Meisneris palei pat jūros krantą besitęsiantį Melnragės mišką, iki Septynerių metų karo labai saugotą, bet rusų nusiaubtą, pripažino nevertu tvarkyti ir atidavė deputatams, turintiems teisę laisvai kirsti medžius, tuo pasmerkdamas jį visiškam sunaikinimui.“

1807 m. Prūsijos karališkajai šeimai gyvenusi Klaipėdoje, jos nariai labai mėgo išvykas po apylinkes. Yra išlikęs Olando Kepurės apibūdinimas kaip miško oazės smėlynų dykumoje, kurią princesė Marie Anna Amalie aprašė taip: „Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandenų toliai. Tada aš prisimenu okeaną.“

1809 m. valdžios išleistame potvarkyje įsipareigojo smėliu užpustytus plotus paversti naudą teikiančiais miškais. Susirūpinta pajūriu ties Klaipėda. 1809 m. Vyriausybė priskyrė miestui nemažą pajūrio ruožą su sąlyga, kad jis bus apsodintas medžiais ir paverstas mišku. Buvo išrinktas apmokamas miesto želdinių inspektorius, kuris ir pradėjo organizuoti šiuos darbus.

1834 m. žemėlapio fragmentas

Olandų kepurės kalva su aukštu krantu, jau 1821 buvo apželdinta nedideliais medeliais, kurie tarnavo jūreiviams kaip svarbus orientyras.

Karlas Veitas, Klaipėdos uosto statybos inspektorius, 1821 m. sausio mėnesį parašytame darbe „Klaipėdos uosto ir jame pastatytų įrenginių aprašymas su situaciniu planu“ paskutinėje dalyje aprašo Olandų kepurę. Inspektorius teigia: „Minėtas pušynėlis (Kiehnen Wadchen) Olando Kepurė – 17 magdeburginių margų (4,34 ha) ploto, yra beveik prie pat jūros ant vienos apvalios kalvos viršūnės. (K. Demereckas patikslino, jog Makdeburgo margas lygus 25, 53225 aro, miškelio plotas -). Dėl savo aukštos padėties jis labai toli jūroje matomas ir yra pirmasis objektas Klaipėdos pakrantėje, kuris atkreipia laivininko dėmesį, todėl tarnauja jūrininkams kaip kranto ženklas (Land-MarQue) ir yra labai saugomas.“ Taip pat inspektorius pažymėjo, kad dėl to kaip vienas uostui priklausantis ir iš pastarojo fondo išlaikomas minėtas objektas buvo patikėtas Pirklių gildijos valdymui. Pirkliai pušynėlio priežiūrai buvo paskyrę miško sargą. Būgštaujant, kad senos, iš dalies ligotos šio pušynėlio pušys jau neilgai išsilaikys, buvo pažadėtas jo padidinimas 72 margais (18,38 ha) iš šalia esančių smėlio plotų, kuris kartu su Olandų Kepurės miškeliu turi būti aptvertas jau kitą, 1822 metų pavasarį.

1860 m. žemėlapio fragmentas

1822 – 1823 m. Klaipėdai buvo priskirtas naujas, iki tol Melnragei priklausęs, nualinto miško plotas. Tokie dideli apželdinimo darbai buvo ne pagal jėgas miestui, kuriam nuolat trūko lėšų. Darbai vyko lėtai, neretai sodinukai žūdavo, sodinti reikėdavo iš naujo.

Klaipėdos pirkliai parėmė šios pakrantės ruožo apsodinimo miškų idėja, kurios varomaja jėga buvo Pirklių gildijos narys ir miesto tarybos narys Johann Adolph Klempow (1779-1843). Jo pastangomis pradėta sodinti miškas, kuris ilgą laiką buvo vadinamas Klempov plantacijomis.

Pirmoji užduotis buvo sustabdyti smėlio pustymus, tad jau 1830 visa pakrantė nuo Olandų kepurės iki Melnragės buvo apsodinta lapuočių ir spygliuočių medeliais.

1834 m. Vyriausybės nutarimu pajūrio ruožas smėlynų tvarkymui ties Klaipėda buvo perduotas vietinei pirklių organizacijai. Darbai paspartėjo: nuo XIX a. vidurio apželdinimas jau vyko nuosekliai, sistemingai.

1857 m. buvo sudarytas apželdinimo planas aštuoniolikai metų. Pradėta smėlingus plotus užsėti medžių sėklomis, kankorėžiais, sodinti medelyne išaugintus sodinukus. Pagaliau nuspręsta, kad tinkamiausias pajūriui yra pušys. Jų daugiausia buvo ir sodinama. Tačiau dėl įvairumo buvo sodinama ir raudonųjų ąžuolų, kaštonų, klevų, skroblų, maumedžių, beržų, eglių, įvairių pušų. Mišriame miške greičiau susidarė juodžemio sluoksnis, įvairi lapija teikė miškui grožio, spalvingumo.Paūgėjusį mišką imta pritaikyti miesto gyventojų poilsiui.

1912 m. žemėlapio fragmentas

1863 metais už apgyvento Melnragės kaimo Klaipėdos pirkliai iš valstybės išsinuomoja teritoriją pajūrio kurortui steigti ir kurią pavadina Klempow pajūrio kurortu, tačiau centrinės valdžios jau 1876 gegužės 02 d. įsaku Klempow pervadintas į Forsterei pajūrio kurortą. Čia jie įsirengė kurortą. Ant viršutinės šlaito briaunos ir papėdėje link jūros buvo pradėtos statyti puošnios medinės vilos. Vilos buvo dviejų aukštų, su mansardomis, bokšteliais ir balkonais, pastatytos ant šlaito su terasomis į jūros pusę. Aplinkiniame miške pasodinta retų, Lietuvoje neaugusių medžių, nutiestas kelias į Melnragę, įrengti miško takai į paplūdimį ir Olandų kepurės kalno. [A.U.]

1939 m. žemėlapio fragmentas
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s