Tyrimas | pajūrio regioninio parko onomastikos apžvalga

Onomastika – lingvistikos mokslo šaka, tirianti tikrinius vardus, t.y. natūraliai kalboje susikūrusius vietovardžius, asmenvardžius bei kultūrinės- kalbinės veiklos poreikiams sukurtus tikrinius žodžius (gyvūnų, mitologinių būtybių ir dievų) bei simbolinius pavadinimus (įmonių, gatvių, prekių ir kt.).

Šioje studijoje dėmesys skiriamas vietovardžiams ir asmenvardžiams. Pastarieji labai svarbūs ne tik dėl to, jog istoriniai asmenvardžių pokyčiai, kalbinė kilmė bei pasiskirstymas rodo gyventojų migracijos procesus, bet ir dėl to, kad nemaža dalis jų yra tapę arba iki šiol išliko kaimėvardžiuose.  Mat registruojant gyventojų nuosavybės ribas ir renkant mokesčius žemės sklypai buvo vadinami pagrindinio savininko vardu, ilgesnį laiką būdami tam tikros šeimos nuosavybe jie įsitvirtino žemėlapiuose ir registruose bei išliko ir pasikeitus savininkams. Pažinti „žemės kalbą“ yra labai svarbu, norint suprasti krašto gyvenimo istoriją, jo etninę specifiką, kalbines tradicijas.

Onomastikoje kartu su kitais taikomas geolingvistinis metodas – tai kalbos faktų tyrimas geografinio pasiskirstymo požiūriu, dažniausiai naudojant kartografavimą. Toks tyrimas naudingas ne tik naudojant vieno laikotarpio onomastikos medžiagą, bet ir istorinius šaltinius. Taip galima nustatyti tam tikrų onomastikos vienetų paplitimą siejant su jų rašytinio fiksavimo raida. Pavyzdžiui, tyrinėjant Rytprūsių onomastiką labai pravartu kiek įmanoma detaliau užfiksuoti visus vienos šaknies ar spėjamai vienos šaknies objektų įvardijimus. Tada galime aiškintis, kuris kokio senumo, kaip vienas kito atsiradimą motyvuoja (mano įsitikinimu,  tiriant vietovardžius tuo pat metu svarbu atlikti įvairiais laikotarpiais užfiksuotų tos pačios šaknies asmenvardžių analizę ir palyginti jų tarpusavio geografines sąsajas). Kitaip tariant, išsiaiškinti, ar tiriamoje vietovėje yra ar būta asmenvardžių, kuriuos galėtume laikyti atitinkamų vietovardžių pamatu. Tai padės išvengti klaidų nustatant ne tik kilmę, bet ir įvardijimo kryptį (ar kaimo pavadinimas, ar asmenvardis, ar upėvardis chronologiškai pirmesnis). Baltų kalbų istorijai svarbu tai, kad lygindami šaltinių medžiagą ir geografinį nagrinėjamų vardų paplitimą galime atstatyti ir tą istorinių baltų kalbų (prūsų, kuršių) leksikos sluoksnį, kurio neberandame dabartinėje kalboje. Galime nustatyti buvusių ir esamų kaimų pavadinimų kilmę, motyvaciją, geografinį išsidėstymą.

Pavyzdžiui, kaimo vardas Karkelbek/Karkelbeek fiksuojamas XVII a. žemėlapiuose, tačiau akivaizdu, kad šis vietovardis, turėdamas hibridinę formą (beek-, bek-, beck- vok. ‚upė, upelis‘) yra vėlyvesnis už ankstesnį kaimo vardą, kuris greičiausiai buvo be antrojo sando ir kildintinas iš upėvardžio.  Nors paprastai hidronimai yra pastoviausias onomastikos sluoksnis, tačiau nedidelių (ar sumažėjusių) upių  vardai gali pasikeisti. Taigi, kokia upė buvo vadinama Karkle, be istorinių žemėlapių, liudijančių pasikeitimą, neatsakysime.

Paties Karklės kaimo vardas XVII a. žemėlapyje fiksuojamas 2 kartus – Karkelbeck šiaurinėje dalyje bei „kulmiškoji“ Karklė pietinėje, tačiau tame pačiame žemėlapyje matome gatvės tipo sodybų išdėstymą bendru pavadinimu Karkelbek. Kadangi daugelio kaimų vardai atsirado nuo savininkų asmenvardžių, galime palyginti kai kurių kaimėvardžių raidą. Plg. asmenvardį P(e)leikis (Karklė). Palyginę žemėlapius Nr.1 ir Nr 2, randame asmenvardį Pleiken Gerge, kurių pirmasis dėmuo yra gyventojo pavardė vokiškos gramatikos daugiskaitos forma. P(e)leikio ūkis buvęs arčiau kelio.  Po kelių dešimtmečių 1832 P(e)leikio ūkis vis dar fiksuojamas , 1860 greta dviejų įvardijimų senojo vardo žymimas jau kaip kaimėvardis Peleiken  (žem. Nr. 4), o 1893 jau be Gerge vardo tik kaip kaimėvardis

Tą patį asmenvardį randame ir netoliese, dab. Kretingalės seniūnijoje kaip ankstesnį Urbikių kaimo vardą: Pelleiken-Klaus (1907 Source Wohnplatz 21.132), Pelleiken-Claus (1923 Source page 1087), Urbikiai (1923 Source page 1087), Žr. dar Pėteraitis, 1997, 294.

Etimologinė analizė. Lingvistikoje onomastikos tyrimams svarbiausia tyrimo dalis. Tai žodžio kilmės aiškinimas remiantis vidinės rekonstrukcijos ir lyginamosios kalbotyros dėsniais.

Asmenvardžio  P(e)leikis kilmė greičiausiai kuršiška, tačiau jis anksti pradėtas lietuvinti. Galimas dalykas, kad ankstesnioji jo forma buvusi Pleik-is, tačiau lietuviškoje daryboje Klaipėdos krašte įsigalėjus priesagai –eik- , pavardė  galėjo pakisti įterpiant į šaknį e arba i (Peleikis/ Pileikis), pajūrio gyventojams lietuvėjant galėjo būti pradėta kitaip suvokti žodžio struktūrą (Pel+eik-is). Užrašymams galėjo įtakos daryti ir netoliese nuo seno buvusio asmenvardžio ir vietovardžio Claus Pelleck (vėliau Urbikių kaimo) forma (žr. toliau). Šiaip ar taip, šis asmenvardis labai netoli išplitęs , telkiasi pajūrio kaimuose ir yra tipiškas šio krašto onomastikos raidos pavyzdys bei kalbinių- kultūrinių kontaktų atspindys.

Kitas svarbus lingvistinei onomastikos analizei  tarnaujantis tyrimo metodas  yra istorinių šaltinių analizė. Tiriami ne tik įvairių laikotarpių žemėlapiai, bet ir istorinė vietovardžių bei asmenvardžių registracija. Tačiau, kaip ir žemėlapių atvejais, tyrėjas turi būti pasirengęs ne tik perskaityti įvairiom kalbom užfiksuotus vardus, bet ir įvertinti, kad keitėsi tų kalbų rašybos taisyklės, be to, patys užrašinėtojai nevienodai suprato ir mokėjo kalbas, kurių vardus užrašinėjo, reikia įvertinti ir tai, kad  šaltiniai buvo perrašomi ir perpublikuojami.  Mūsų tiriamasis vardas P(e)leikis rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas 1540 vadinamajame „Turkų mokesčių“  registre, tačiau ne Karklės apylinkėse, o kaip  jau minėtojo  Urbikių kaimo pradininkas Claus Pelleck (Diehlmann, II, 82). Tiesa, Karklės apylinkėse fiksuojamas galimai (?) bendravardis Jacob Pelle, tačiau vargu ar tai tos pačios šeimos nariai, nes pastarasis nurodomas ne kaip sklypo savininkas (Diehlmann, II, 61). Taigi minėtasis Pleikis ar Peleikis galėjo  Karklės- Nemirsetos apylinkėse atsirasti po XVI a., vėliau už savo bendrapavardį  Eketės apylinkėse arba (jei asmenvardis Peleikis/Pelleck yra pirminė šio vardo forma) iš Eketės apylinkių atkeliauti prie Nemirsetos. Minėtame XVII a. žemėlapyje (nr.7) greta vienas kito fiksuojami vardai:  ßusel, Kunke ir Pelek, o XVIII a. mokesčių knygose „miško“  Karklėje (žr. toliau) fiksuojamas Pleitzen Gerge, kurio asmenvardis arba blogai nurašytas, arba  rodo autentišką tarimą su c arba ķ.

Tokių ir panašių mįslių šiose apylinkėse netrūksta. Pagrindinė priežastis ‒  marga gyventojų etninė sudėtis ir vokiškos rašybos naudojimas baltiškiems žodžiams.  Vokiškos kilmės asmenvardžių ankstyvuosiuose šaltiniuose Karklės apylinkėse nedaug, „Turkų mokesčiuose“  tarp vokiškos kilmės asmenų  vyrauja „kulmiškiai“. Tačiau ir baltiškos kilmės asmenvardžius tiksliau identifikuoti pagal etninę kilmę nėra paprasta, mat XVI a. pakrantėje gyvenę žvejai daugiausia buvo kuršininkai, o tolėliau žemės sklypų savininkai gyveno mišriai – lietuviai ir kuršininkai. Ir vieni, ir kiti savo asmenvardžiuose dar buvo išsaugoję senosios kuršių kalbos substrato, tačiau bėgant laikui asmenvardžiai „apaugo“ darybos elementais, nemažos dalies jų perskaitymas taip pat nėra paprasta užduotis, todėl  prie šio krašto pavardžių detalesnių tyrimų dar reikėtų padirbėti.

Padarykime nedidelį istorinių šaltinių onomastikos tyrimą ir palyginkime su tų pačių vietovių vėlesniu vaizdu. Galime atsekti gyventojų migracijos procesus: pvz. latviškas asmenvardis Lacis (1540 Hermann Latz) vėliau Karklės apylinkėse nebepasirodo, o germaniškos (?)  kilmės Tydekai, kurie fiksuojami jau ankstyviausiuose kaimo sąrašuose, vėliau sudaro kaimo gyventojų daugumą (pav. Nr.1).

Atidžiau pažiūrėjus į regiono asmenvardžių užrašymo istoriją, galime atsekti perėjimą iš vienos kalbos į kitą. Pvz., pirmuosiuose šaltiniuose užrašytas asmenvardis Matz Syrnkall (Rubežiuose, Diehlmann 2, 63), Peter Syrnikall (Karklėje, Diehlmann 2, 179), kuris  rodo dar latvišką šios pavardės kilmę (dzirn- ‚girnos“ + kal- „kalti“), o 1687 jau Matz Girngallen, tuo pačiu vardu kitas kaimas Plikių apylinkėse 1785 Girngallen- Gedmin (Pėteraitis, 1997, 135) su lietuviška fonetika, iš pastarosios formos vėliau kilo kaimo vardas Girkaliai. Taigi tokia seka rodo, kad pajūrio gyventojai lietuvėjo, šį procesą nulėmė didesnis lietuvių žemdirbių ir skaičius apylinkėse ir jų įtaka socialiniam – ekonominiam regiono gyvenimui. Lietuviškų parapijų kunigai, kurie dokumentuose fiksavo asmenvardžius, greičiausiai irgi buvo lietuviai.

Derinant istorinį ir kartografinį metodus galima išsiaiškinti ir kai kurių kaimų ir asmenvardžių santykį lokalizacijos požiūriu, paplitimą palyginus su istoriniais šaltiniais matyti, kaip keitėsi kaimų vardai, kokia buvo vardų motyvacija vienas kito atžvilgiu ir kada išnyko atitinkami vietovardžiai. Pavyzdžiui, XVII a. (žem. nr. 7.). nurodoma Meddekarkel pagal išsidėstymą yra kiek tolėliau nuo jūros esanti dabartinio Karklės kaimo dalis, gyventa žemdirbių. Jame nurodytų sklypų savininkai: Bendik Brußdel, Jurgen Perkam, Jakob Polin, Jurgen Kunke, Jurgen Darguß, Andre Weßait, Kinß Radzwil, Herr Capitain Seelhoff Witt[ko] Blind(e)  4 H[ufen]  hat Krügers gerechtigkeit.

1736 Meddekarkel  (Kenkel, 129), plg. žem. medė „miškas“ ir la. mežs „miškas“ kaimas yra greičiausiai Karklės apylinkių dalis (buvusiose miškingose vietose, atokiau nuo jūros).  Kaimui šiame šaltinyje kaip smulkesni ūkiniai vienetai priskiriami tokie vėliau gerai žinomi atskiri kaimai: Brußdeilin Bendig, Dargusch Gerge, Kuncken Gergen, Muntene Gerge, Perckam Gerge, Podlin Jacob, Pleitzen Gerge, Radwill Kindsch, Wedesaath Andres. Iš šių vardų dabar išlikę kaimėvardžiai: Kunkiai, Dargužiai, Bruzdeilynai. Iš ūkiams pavaldžių asmenų vardų vėliau atsirado dar vardas Grabiai (Christopf Grabbis nurodomas pavaldus ūkininkui Podlin); 1758, pasak genealogų šaltinių (http://wiki-de.genealogy.net/Amt_Althof_Memel ),  Meddekarkel buvo ūkinis vienetas su jam priklausančiomis sodybomis: „Meddekarkel mit Brusdeilinen, Karkelbeck, Kunken Görge“; Taigi išeitų, kad pajūrio Karklė (Karkelbeck) priklausė didesniam vienetui ‒ kaimui Meddekarkel  ir skyrėsi pavadinimu, pridedant dalį beck ‚upė“.  Pavadinimas Meddekarkel  (1736) yra istoriškai ir pamatuotai pakitęs iš senesnio Meschekerkell, das dorff,  kurį fiksuoja 1540 m. mokesčių registras, tuo metu „miško Karklės“ kaimas gana gausiai gyvenamas, jame fiksuojama kelios dešimtys mokesčių mokėtojų. Pajūrio Karklės mokesčių mokėtojų sąrašas taip pat netrumpas (apie 70 asmenų, kurie patys arba už juos mokami mokesčiai) (Diehlmann, 2006 ,117-121). Palyginę du to paties šaltinio  užrašymus, pastebime, kad „miško Karklės“ kaimo varde įvairuoja priebalsio ž rašyba: das dorff Mesekerkel (Diehlmann, 2006,  60, 169); Tačiau ir čia kalbininkas nesunkiai pastebės, kad ankstyvasis vardas (su priebalsiais sch, s) yra latviškos kilmės, plg. la. mežs „miškas“, tačiau praėjus vos šimtmečiui, kaip rodo Kenkelio registras, jo forma sulietuvėjo (lie. tarm. medė „miškas“) ir kurį laiką tokia forma laikėsi, kol kaimas neišsidalijo.

XVIII a. viduryje mūsų apžvelgiami kaimai priklausė atitinamiems didesniems vienetams (seniūnijoms, vok. Schulzenämter) ir čia randame vėliau iš šio regiono išvykusius vietovardžius,  kaip antai Rubežiai ir Abelsatė. Pastarasis vardas kalbiniu požiūriu įdomus, kad yra kuršiškos kilmės: iš asv. Ābele>  ābel- ‚obelis‘ arba tiesiai iš  ābel- ‚obelis‘ir *sāta, plg. la. sēta ‚kiemas‘.  Vokiečių šaltiniai rodo, kad būta laikotarpių, kai visi pajūrio pakrantės kaimai įėjo į vieną administracinį vienetą Strandkreis, net jeigu buvo toli vienas nuo kito:

„1758 werden aus dem Amt Althof folgende Schulzenämter erwähnt: Rubeszen mit Lampsaten, Paupeln, Ramutten (Kr.Memel), Klauswaiten, Scheipen, Uszaneiten;

Meddekarkel mit Brusdeilinen, Karkelbeck, Kunken Görge;

Abelsaath mit Alszeiken, Patrajahnen, Labatag Michel, Szodeiken;

Strandkreis mit Nimmersatt, Karkelbeck, Bernsteinbruch, Schmelz, Drawöhnen, Schwenzeln.“ http://wiki-de.genealogy.net/Amt_Althof_Memel

Dvinaris įvardijimas ‒ pavardžių formavimosi pradžia. XVI a. „Turkų mokesčiai“ (Dihelmann 2006) rodo ne tik įvairios kilmės asmenvardžius, bet ir fiksuoja jų susiformavimą: dalis asmenų įvardijami tik vienu asmenvardžiu, paprastai tai būna krikšto vardas, rečiau –baltiškas vardas, pvz. Janell, Barnabas, Andre, Scheputt ir pan.  Tokių asmenų socialinis statusas žemesnis, jie nurodomi kaip samdiniai (rochpeller iš la. rokpelnis ‚darbininkas, samdinys, pelnantis iš rankų darbo‘) arba ūkio bendrininkai (bender/pender), paprastai susiję su stambesniu ūkininku gimininiu ryšiu. Ūkio savininkai dažniausiai nurodomi dviem asmenvardžiais, iš kurių pirmasis paprastai būna krikšto vardas, o antrasis baltiškas vardas: Greger Delynn, Bartell Kursch, Jorge Perkam, Jorge Dargusche, Hans Darge ir pan. Toks dvikamienis įvardijimas rodo ne tik aukštesnį statusą, bet ir pavardės formavimosi pradžią, mat antrasis įvardijimas siejamas su nuosavybės teisės paveldėjimu ir todėl pats vardas yra paveldimas. Ne visi tame sąraše nurodyti vardai išliko kaip kaimėvardžiai, tačiau lingvistiniu požiūriu jie labai svarbūs, nes rodo senosios kuršių ir lietuvių kalbų kontaktus.

Kalbiniai kontaktai, lietuvių, latvių, kuršių kalbų sąveika. XVI a. šaltinyje šiaurinėje Klaipėdos krašto dalyje labai retai pasitaiko Klaipėdos kraštui būdinga lietuviškų asmenvardžių daryba su priesaga –ait (-eit), kuri padažnėja šiuose kraštuose gerokai vėliau, kai iš pietinės Klaipėdos krašto ir Rytprūsių dalies ima plisti –eit/-ait/-at tradicija. Tačiau tai nereiškia, kad čia negyventa lietuvių – tiesiog jų asmenvardžių struktūros ypatybės buvo kitokios. Prie lietuviškų reikia skirti, pavyzdžiui, tokius vardus kaip Witkus, Scheputt, Gritschus, Bartkus. Tačiau esama ir tokių, kurių užrašymo įvairavimas (jeigu tai nėra nurašinėtojo klaida) gali būti ne atsitiktinis, o atspindintis kalbų sąveikos procesus. Pvz. vieną kartą rašoma Andre Weßytt, bet kitą kartą Petrus, Andre Wesatt, pender. Dviejų t rašymas pirmuoju atveju rodo senosios kuršių kalbos priesagą su trumpuoju balsiu –it, kurios refleksas yra vėlesnis latvių –iķ. Vėliau „kuršiškoji“ forma dingsta iš vartosenos ir šios šeimos pavardę randame su būdingu Klaipėdos krašto lietuviškų pavardžių formantu (-ait/-eit arba –at, plg. 1923 m.  Blušiai/ Wessat Hermann).

Peržvelgus įvairių laikotarpių asmenvardžių sąrašus, galime išskirti populiariausius krašto vardus. Kai kurie jų populiarūs tik nedideliame regione, t.y. susitelkę šiaurinėje Klaipėdos krašto dalyje ir Lietuvos žemaičių bei klaipėdiškių paribyje. Čia bandysime Kalotės apylinkių vardus  atskirti nuo pajūriškių, nors ši riba gana reliatyvi jau vien dėl to, kad administraciniai perskirstymai vyko nuolatos, tačiau mums svarbu patikrinti, ar hipotezė, kad arčiau jūros susitelkę ir žvejyba kaip dominuojančiu verslu mitusių gyventojų vardynas neturi kokių nors išskirtinių bruožų.

Atokesnių nuo jūros kaimų vardų specifika

XIX a. bažnyčių knygose tarp gimusių Kalotėje fiksuojamos šios gausesnės šeimos: Bertuleit, Froelich, Lukoschus, Perkams, Pleikis, Schlasis (Schlasze, Schlaszus), Szabries, pažvelgus į ankstesnius šaltinius tarp mokesčių mokėtojų Kalotės apylinkėse (XVIII a. Kalotei priskiriami dar keli vėliau savarankišką statusą įgiję kaimai) randame Gedwill Paul, Podscheid Nicklau, Rund Gergen, Schlawey Peter, Sperre Kerstein, Wedesaath Herrmann, Labbrentz (seniūnas), Leytucks, Urban, Szubbries, Lewaszies, Bendig, Blusch. Ankstyviausiuose šaltiniuose (XVI a.) randame: Peter Kunicke (Kunkių kaimo vardo pradininkas), Matz Sprude, Jacob, Greger Rundt (Rund Görge/ Bendikų kaimo pradininkas), Hermann Weßnodt (greičiausiai su klaida užrašyta, vėliau nurodomas kaip Hermann-Wessat / Blušių kaimo pradininkas), Peter Spalwe, Greger Weßnodt,  Andre Bundell, Jorge Lack, Kyrstenn Sperr, Pawl Mann, Hans (intsmann), Mag Wenith (var. Maig Wenigk Gedemynn), Lußyk, Jhann Bugkamck, Pawl, Michel Jocksch, Pawl Sall, Caspar Sagusch, Peter, tose vietose buvusio Abelsatės kaimo gyventojų sąraše yra Thomas Sadeck (Žadeikiai), Jhan Pater (plg.  kaimo vardą Potrai). Tie patys vardai vėliau tebefigūruoja bažnyčių knygose ir II p.k. Klaipėdos krašto aplinkinių kaimų sąrašuose: Blušiuose (Perkams, Pleikis, Bendiks, Kapust, Paul), Kunkiuose (Szlaze, Kapust, Kurmis), Zeigiuose (Bendiks, Kurmis, Labrenz, Paul, Perkams ). Tačiau ne visi senųjų šaltinių vardai išliko vėlesniuose sąrašuose, taigi kai kurios šeimos čia gyveno trumpiau ir tik seniausi sąrašai liudija buvus čia įdomius ir vėliaus šiuose kraštuose retai bepasitaikančius baltų vardus.

Iš regionui būdingų, kitur retai pasitaikančių vardų galime numanyti jų seną ryšį su etnine tėvyne. Prie kuršiškos kilmės ar kuršininkų kalbos ypatybių išsaugojusių vardų Kalotės apylinkėse  galėtume skirti Spalwe (la. spalva ‚plunksna‘), Sperr/Sperre, Sprude, Sagusch (plg. la. dzeguze ‚gegutė‘), Leytucks (la. leitis ‚lietuvis‘), Pater (kuris vėliau sulietuvėjo Potrai). Šie vardai dažnesni latvių negu lietuvių vardyne ir liudija jų išplitimo kelią ir laiką lietuviškoje kalbinėje aplinkoje

Mums svarbūs baltų vardyno istoriją liudijantys vardų struktūros pėdsakai: dvikamieniai vardai Gedemynn, Gedwill, nors ir reti, bet gana iškalbingi patroniminiai vediniai su –ait: Wessat, Podscheid (skaityti Puodžait), galimas dalykas, kad nenusistovėjusi daryba ir skirtingų kalbų morfologijos sąveika sukėlė ir rašybos sunkumų. Lietuviška priesaga įprasta laikyti –eik (Sadeck), tačiau ji labiau koncentruojasi lietuvių žemaičių tarmių plote. Dar detaliau pažvelgus galima pamatyti kitus šio krašto asmenvardžių darybos bruožus: priesagą –īt/-it, kurią laikyčiau kuršiškuoju paveldu (žr.  Kiseliūnaitė 2002), nors kartais abejonių kelia perskaitymas, tačiau greičiausiai tokiam paveldui priskirtume Wenith/ Wenigk.  Įdomu, kad greta minėtojo Wessath Karklėje fiksuojamas Andre Wessytt ir Andre Wessat (tikriausiai tas pats asmuo). Vis dėlto senuosiuose šaltiniuose dominuoja neišvestiniai, iš pravardžių kilę vardai: Sall (plg. Salys arba Žalys), Sperr/Sperre, Sprude, Sagusch, Spalwe, Leytucks, Schlawey, Rund, Szubbries ir kt. Atrodo, šiaurinės klaipėdiškių dalies vardyne patroniminė priesaginė struktūra retesnė negu, pavyzdžiui, Prūsijos lietuvių asmenvardžiuose. Nors Razmukaitė to tiesiogiai nemini, tačiau jos sudarytas registras pagal struktūrą, rodo būtent tokį statistinį skirtumą (Razmukaitė, 1995).

Žinoma, seniausiuose Kalotės apylinkių sąrašuose esama ir kitokios kilmės asmenvardžių. Tai pirmiausia krikšto vardai, kurių dalis liko ir pavardėse (Urban, Labrenz, Paul, Bendiks, Jocksch), buvo vienas kitas vokiškas (vadinamieji „kulmiškiai“), tačiau pasekę jų plitimo kelią, pamatysime, kad vokiškos pavardės šiuose kaimuose išplito gerokai vėliau. Apie vokiškų asmenvardžių kaimėvardžiuose retumą kalba ir Razmukaitė (1995), ir tai turėtų reikšti, kad vokiečiai, išskyrus „kulmiškius“, šiose pajūrio žemėse sklypus įsigijo gerokai vėliau. Greičiausiai  baltų kilmės gyventojų žemes perėmė vedybų keliu arba nupirko po XVIII a.

Kai kuriuos ankstyvųjų šaltinių vardus sunku etimologizuoti, nes nelabai aišku, kaip juos perskaityti, mat vokiška rašyba toli gražu ne visada tiksliai atspindėjo baltų kalbų fonetiką, todėl ne visai etimologiškai aiškūs lieka Lack, Bundell, Mann, Bugkamck (plg. Bukantas?).

Pajūrio kaimų asmenvardžių specifika

Panašiai ir Karklės ir aplink Karklę išsidėsčiusių kaimų senuosius sąrašus palyginus su vėlesniais galime išskirti senbuvių šeimas. Pajūrio kaimus išskyrėme neatsitiktinai ‒ tiek vėlesnės kalbos ypatybės, tiek asmenvardžių paplitimas rodo, kad tarp arčiau jūros įsikūrusių ir greičiausiai iš žvejybos arba pusiau iš žvejybos pragyvenusių gyventojų  ankstyvuosiuose sąrašuose fiksuojama daug baltiškų, tačiau lietuvių vardyne neįprastų asmenvardžių:

XVI a. dokumentai

Meschekerkell/ Mesekerkel (Diehlmann, 2006, 60-61):

Jörge Kunicke Hyncke, Janckus, Peter, Kyntsch Radewill, Matz, Witkus, Janell, Brosius, Janell, Jorge Dargusche, Hans Darge, Jorge Perkam, Stentzlaw,  Scheputt, Petrick, Greger Delynn, Bartell Kursch, Pawll Phylip, Paulick, Andre Weßytt  (taip), Andre Wesatt (taip),  Paulick, Hans Kuhan, Jorg Kaune, Jacob Pole ?/Jacob Pelle (taip), Woytkus, Jörge Mantineth /Jorge Mattinet/ Jorge Mantinetis, Matz Mattinet, Zcygan, des Matz Mantrimbs rochpeller, Bartkus,  Gritschus, Jockschyt, Matheus des Jokscheytenn (taip) instmann;

Rubeschenn/Rubesen (Diehlmann, 2006, 63-65):

Thomas Scheyb, Thomas Schkyndell, Romeck Scheyb, Gritsch, Thomas Hußse, Matz Syrnkall, Peter Gybbis, ein wirt, Mertenn Gybbis, Wygne (Merten Gybbis instmann, Jhan Reymuth, Narwill, Claus Weyt, Andyn (Petrus knecht), Gytkandt Reyße, Paulick, Matheus, Andre Kursch, Gritsch Geneygk, Jorgenn Huße, Jorke Keyck, Petryck, Maßerim Ylgautz (taip), Hans Keyck, Darge Bayot.

Nymersatt  (Diehlmann, 2006, 114-116):

Hans Hoffeman, Jörge Sybell, Jacub Naude, Peter Dytter, Maycke Naudyn, Jorge Lyngke, Jhan Precoll, Jhan Darge, Hans Kupst, Katherina> des Aßmans nochgelassene witwe, Jorgenn Hustup, Meysche Bottiger oder Jorge Becker, Mertenn Naugaut, Simon Garpawt, Jorge Lypsch (Kruger), Pawl der ander kruger, Michel Reyße

Kerkelbeck (Diehlmann, 2006 117-121):

Jhan Spalwe, Matz Draweck, Hans Jurge Perkun, Matz Schwill, Peter Schlaweck, Brosienn Stuppe, Thomas Tydicke,  Claus Gaygell, Bartell Lauryn, Matz Santtyck (taip), Jacub Wyttolt, Symon Weßke, Hermann Latz, Peter Mere, Steffan Kursch, Tomas Steker, Hans Szibill, Lorentz Weßke, Mertenn Szeßke, Jacub Kaup, Peter Wytoltt, Matz Wyttolt, Kleyn Greger, Merten Trumkay (taip), Mertenn Kiaußell, Jorgen Schmidt, Peter Stubbe, Bartell Trunckay (taip), Skerkenn Geryenn (taip), Peter Syrnikall, Vrbann Naude, Andres Schreyber, Kleyn Peterr (taip), Mertenn Schreyber, Jacub Kiup, Valentin Trumpkay, Andres Wyttolentz, Hans Kryngell, Andre Rewter, Jacub Aps, Vrbann Hustup, Jacub Andusch, Michel Raincke, Andre Scham, Andres Wygantt, Peter Lux, Andre Lux, Andre Junge Perkam, Pleb Bartell, Jhann Rymeck, Arnick Kesselbusserr, Lazar Stupe, Matz Junge Laps, Cristoff Bottiger, Bartell Fastelobendt, Jacub Lybitt, Michel Dreher, Augstyn (taip) Schlubs, Mathis Pyke, Hermann Trumpkay, Jorgenn Pleb, Benedict Perkam, Jhan Pleb, Lux Kringell, Jhan Jeryn, Hans Koycke.

Sąrašas gana gausus, jame reikia išskirti kelis sluoksnius: 1. retus, šiam regionui būdingus vakarų baltų kilmės asmenvardžius, kaip antai: Perkam, Laps, Lybitt, Pyke, Koycke, Scham, Stupe, Draweck, Perkun, Naude, Naudynn, Lyngke, Weßke, Kaup, Gybbis, Precoll, Keyck, Andyn ir Andusch, Darge, Naugaut, Delynn, Kiup (plg. la. ķupe ‚avis trumpomis ausimis‘) ir kt. 2. identifikuojamus vienoje iš baltų kalbų ‒ greičiausiai latviškiems priskirti reikia: Wyttolt/ Wyttolentz  , Syrnikall, Spalwe, Latz, Hustup (plg. la. uztups ‚namisėda‘, liet. užtupis ‚trečias našlės vyras‘), Aps (la. apse ‚drebulė, tuopa‘ arba āpsis ‚barsukas‘), Garpawt (la. garš ‚ilgas‘ + pauts ‚kiaušinis, pautas‘); lietuviškiems skirtini: Janckus, Trumpkay , Schlubs, Rymeck (Rimkus), Szeßke,  Szibill, Gaygell, Kiaußell, Maßerim Ylgautz, Gritsch, Kyntsch Radewill, Witkus, Scheputt, Kaune, Mantinetis, Bartkus,  Gritschus, Jokscheyt ir kt., 3. kitų kalbų kilmės asmenvardžius (Wygantt, Bartell, Kesselbusser, Hoffeman, Bottiger, Fastelobendt, Dreher,  Schmidt, Rewter, Schreiber, Tydicke (?),  Dytter, Hyncke ir kt.) 4. neaiškios kilmės asmenvardžius:  Lux (Lukas?), Sybell,  Pleb, Skerkenn Geryenn, Wygne,  Raincke (rainakis?), Kuhan ir kt.

Kaip ir Kalotės sąraše, reikia atskirai pastebėti istoriniam baltų vardynui itin svarbius baltų dvikamienius vardus: Mantrimbs, Maßerim, Narwill, Gytkandt, Naugaut.

Kaip ir kaimyniniuose ūkininkų kaimuose, čia gausu vardų, kilusių iš  pravardžių, etnonimų, užsiėmimą reiškiančių, kilmės vietą nurodančių žodžių: Ylgautz < lie.  ilgaausis, Garpawt, Kursch, Lybitt  (la. lībis ‚lyvis‘), Syrnkall, Precoll, Szeßke,  Szibill, Gaygell, Kiaußell, Trumpkay, Hustup, Wyttolentz ir kt.

Kaip ir Kalotės („žemininkų“) atveju, taip pat svarbu išskirti būdingus struktūros ar darybos bruožus. Be jau minėtos retos, bet pasirodančios priesagos –ait (Jokscheyt, Mantinetis), kuri įvairuoja su īt/it Weßytt/Weßat, Lybitt; pasitaiko vardų su kitomis, būdingomis latvių, pajūrio lietuvių ir prūsų vardynui: (-īn) Naudyn, Delynn, plg. XVIII a. Brußdehlin ir pan. Greta senų nepriesaginių kuršiškų vardų pasirodo išplėsti priesagomis: Dargusche/ Hans Darge, Naude/ Naudyn, kai kada jos įvairuoja (Andyn ir Andusch). Apie kaimėvardžių, kilusių iš asmenvardžių, struktūros specifiką vakarų Lietuvoje rašo M. Razmukaitė, išskirdama ne tik specifinius -aliai, bet ir -yčiai, -ikiai, -ikai, -užiai (Razmukaitė 2009). Tačiau pajūrio regione priesaginės struktūros asmenvardžių, davusių kaimams vardus, kaip jau minėta, nėra daug ir tuo šis regionas skiriasi ne tik nuo likusio Lietuvos ploto, bet ir nuo kitų Mažosios Lietuvos regionų, kur priesaginė struktūra yra vyraujanti (Razmukaitė 1996). Maža to, čia, išskyrus pačios Karklės vardą, nerasime upėvardinės kilmės oikonimų, nes čia nėra ir bent kiek didesnių upių.

XVIII a. dokumentai

XVIII a. sąrašuose kartojasi kai kurie iš XVI a. sąrašuose fiksuotų asmenvardžių, bet atsiranda nemažai naujų.

Meddekarkel („miško Karklės“) kaimui kaip smulkesni ūkiniai vienetai priskiriami vėliau gerai žinomų atskiri kaimai Kunkiai, Dargužiai, Bruzdeilynai, Grabiai.  Brußdehlin Bendig (Jurgis, Jurgis Johnis Jaunßemb), Dargusch Gerge (Schultz Hanß Waydt, Hansas Paigis (taip), Johnis Martins (Sohn), Kuncken Gergen (Jurg Michel Schurenpreugsch, Martin Lehnartpreugsch, Michel Schwartz, Martin der alte, Bastiahn Michel Schlaße, Johnis Truscheit), Muntene Gerge (Michel Otto, Johnis Dobe), Perckam Gerge (Perkam Jurgis, halb Schultz Michell Perkam, Hanß Brusdehlin, Christoff Tiedeck), Podlin Jacob (Martin Behrendt, Crhistopf Grabis, Johnis Alseickis, Michel Speickereit, Jurgis),  Pleitzen Gerge (Johnis Jaunigke, Michell Bertschus), Radwill Kindsch (Endruspis (taip), Bertulleit),  Wedesaath Andres (Martin Peter Spenth, Martin Mälloschus, Michel Behredt Sohn, Michel Woytekus).

Kaip matome, per porą šimtmečių pajūryje padaugėjo lietuviškų pavardžių (Alseickis, Berschus, Truscheit, Woytekus, Jaunigke), atsiranda vokiškų (Otto, Schwartz, Behrendt). Matyt aplinka lietuvėjo, nes kai kurie latviški asmenvardžiai užrašomi su klaidomis, lietuvinami ne tik pridedant lietuviškas krikšto vardų formas (Hansas Paigis, Johnis, Martins, Jonis Kapust), bet ir iškraipant latvišką pavardę (Jurgis Johnis Jaunßemb, plg. la. Janis Jaunzemis). Dar didesnį asmenvardžių lietuvėjimą pastebėtume prie šio sąrašo pridėję kaimyninius bent kiek atokiau nuo jūros įsikūrusius žemdirbių kaimus, pvz.  Abelsatėje, į kurią 1758 įėjo kaimai Alszeiken, Patrajahnen, Labatag Michel, Szodeiken, fiksuojamos sulietuvintos kuršiškos pavardės: Michel Perkamait, Urban Brakschait, Jacob Winckaith  (Rubežiuose), lietuvėja ir iš krikšto vardų vokiškų trumpinių kilusios pavardės Jurg Hanßkait, Patram Hanßullis  (Rubežiuose), ir pan.

J. Sembrizkio darbe (Sembritzki 1918, 66) 1758 m. fiksuojami buvusio „kulmiškių“ kaimo ūkiai su keturiais valstiečiais: Peter Kursch, Daniel Einahr, Jurge Mohr ir Christoph Ziepa.  H. Kenkelio darbe (Kenkel  1972, 132) 1736 duomenimis nurodomi Karkelbeck („pajūrio Karklės“) asmenvardžiai iš dalies kartoja senuosius, bet atsiranda ir naujų:

Brauer Andres (Griegall Bruer (taip),  Jurge Brauer, Cammerknecht),

Bötcher Isaac (Hanß Laps, Hanß Brensies, Dilgen Gergen (Michel Mauer, Friederich Dumber),Frischgessel Hanß (Barthel Eßin, Jacob Isaac „armer Kerdel“, Michel Eßin, Andres Gerth, Martin Mohr), Kurscheit Jacob (Johnis Laps, cammerknecht, Urban Mauer), Kieke Martin (Hanß Lumpreugsch), Barren Herrmann (Martin Deutshcmann, Jurgis Warnas, Martin Eßin), Schmidt Gergen (Jahn Schuischell, Hanß Weck, Jurge Brauer), Wiesel Siemon (Michel Brauer), Winck Andres (Jurg Wink, Jurg Thiedeck, Michel Winck, Peter Dumber, Daniel Winck), Wirschk Hanß (Jurg Eßin, Martin Mohr, Martin Budwill, Geyell Martin (Hansas Geyell, Urban Mauer, Cammerknecht, Michel Brennsiat), Kurshcell Steppahn (Hanß Podaus, Mika Steppenkursch Jurg Mauer, Peter Dumber, Hanß Winck), Lau Martin (Endrick Sandick, Urban Thiedeck), Mauer Anthon (Hanß Tennis,  Michel Brennschis), Nauge Gergen Gayell (Jurg Sparwepreugsch, Christoff Ziepa, Hanßas Gayell, Jahn Salwe, Thiedeck Martin (Nickolau Thiedeck, Martin Thiedeck).

Nemirsetos (Nimmersaath) kaimo mokesčių mokėtojai nurodomi pavieniui, be priklausančių asmenų:

Martin Leep, Cammerknehct, Jurgjahn Schuischell , Schultz

Thoms Liebsch, Barthel Schuischell, Hermann (be pavardės), Johnis Tiedter, Martin Tiedter, Hanß Deyis, Griegall Leep.

Sudėjus abejas Karkles ir Nemirsetą, palyginę su XVI a. šaltiniais, matome, kad apylinkėse gausėja ir plinta Tydekų, Perkamų, Bruzdeilynų, Šiuišelių šeimos. Atsiranda ir naujų pavardžių, kurios ilgainiui apylinkėse paplinta, vėliau tampa kaimo dalies vardais, pvz. Winck, Laps, Brensies (plg. Sembritzki 1918, 66). Atrodo, ankstesniuose šaltiniuose nefiksuojama vėliau gausias šeimas turėjusi Morų pavardė (Mohr). Pasirodo ir lietuviška daryba laikytinų specifinių Rytprūsių lietuvių darinių su formantu preikš- ‚antrasis našlės vyras, užkurys‘ (Schurenpreugsch, Lehnartpreugsch, Lumpreugsch, Steppenkursch, Sparwepreugsch), kuris dedamas prie kito bet kokios kilmės asmenvardžio. Sudurtinių asmenvardžių padaroma ir sudedant du asmenvardžius Steppenkursch.

Tačiau  pastebėtinas ir senųjų baltiškų dvikamienių vardų skaičiaus sumažėjimas: XVIII a. sąraše yra tik Radvilas ir Butvilas (kurių neradome XVI a.). Bendra tendencija išlieka: pajūrio Karklėje ir Nemirsetoje, palyginus su „valstiečiais“ „miško“ Karklėje ir tolimesniuose nuo jūros kaimuose, yra daugiau nelietuviškų, bet tokių baltiškų asmenvardžių, kuriuos turėtume laikyti vakarų baltų palikimu, greičiausiai kuršišku arba plitusiu iš Kuršo. Jų specifiką rodo ne tik pačios šaknys ir jų sutapimas su atitikmenimis latvių kalbos leksikoje, bet ir sandaros ypatumai (priesagos –in/yn, -ik). Prie tokių XVIII a. fiksuojamų asmenvardžių galima skirti Dilgen, Eßin, Barren (pastarasis gali būti iš la. bārenis ‚našlaitis‘, nors čia pažymėtas trumpasis šaknies balsis), Schuischell, Winck, Dumber (la. dumbra ‚klampi pieva‘), Deyis, Salwe, gal būt ir Tennis, Geyell (Gailis?< la. gailis ‚gaidys‘)  neaiškios kilmės Wirschk, Sandick. Net tokie iš pažiūros “aiškūs“ baltiški asmenvardžiai kaip Leep (Liepa) paplitimo požiūriu labiau latviški nei lietuviški (ar daug esate sutikę Liepaičių ar Liepienių?). Žinoma, ir čia rasime vieną kitą ir neabejotinai lietuvišką, kaip antai Jurgis Warnas tačiau tai bene išimtinis atvejis. Taip pat ir tokios pavardės kaip Kurscheit ar Kurschell, kurios lingvistiniu požiūriu yra lietuvių kalbos produktai, rodo, kad jų savininkas nėra ‚savas‘, t.y. pavardės kūrėjo atžvilgiu svetimas, „kuršis“.

Palyginę šių dviejų, seniausiai užfiksuotų šių apylinkių  asmenvardžius su kitų pajūrio kaimų, pvz. Šventosios, kuri neįėjo į Prūsijos teritoriją, bet buvo apgyvendinta žvejų iš Kuršo, matysime pasikartojančių senų giminių vardus: Dejus, Kuršis, Cypa (čia Ziepa), Moras. Iš krikščioniškų vardų kilusios pavardės savo struktūra neretai labai artimos latviškiems variantams, o tai galėtų rodyti, kad tokios krikšto vardų formos jau buvo susiformavusios  Kurše ir Prūsijos pajūryje tęsė tradiciją, pvz. Pāvils, Urbāns, Kuba (Laumane, 2009).

Taip pat mums svarbu atkreipti dėmesį, kad kurį laiką buvo įprasta kaimus vadinti dviem skirtingais vardais priklausomai nuo vartojamos kalbos. Lygiai taip, kaip Klaipėdą kalbėdami vokiškai vadino Memeliu, taip neretai elgėsi ir su kaimų vardais. 1923 m. „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ (Klkr) oficialus kaimų sąrašas fiksuoja nemažai dvejopų pavadinimų, tuo metu įteisintų lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tačiau pažvelgus į vadinamuosius „vokiškus“ matome, kad tai dažniausiai senesni baltiški pavadinimai, sietini su asmenvardžiais, užfiksuotais mokesčių knygose ir žemėlapiuose, nevengiant vartosenai nepatogių dvinarių įvardijimų. Pvz. Bendikai vokiškai vadinami Rund-Görge, atitinkamai  Blušiai – Wessat-Hermann, Girnkaliai ‒ Girngallen-Matz, Kunkiai – Kunken-Görge, Labrenciškė‒ Gedwill-Paul, Normantai – Paul-Narmund, Seigiai (turi būti Zeigiai) ‒ Szodeiken- Jonell, Šaipiai – Scheipen- Thomas. Pasitaikė, kad tuometinė lietuvių valdžia „persistengė“ įvesdama normines formas, pvz. Peskojų kaimą pervadino į Pėstkojų (vok. Peskojen), vardą Grabiai užrašė kaip Grabai arba nepasidomėjo gyventojų asmenvardžių tarimu (Zeigiai dokumente yra rašoma Seigiai), nors pavardė Zeigis tuo metu apylinkėse buvo gerai žinoma. Palyginus senuosius gyventojų sąrašus su vėlyviausiais, karo metų, galime pamatyti ne tik išaugusį kaimo gyventojų skaičių, bet ir jų sudėti chronologiniu požiūriu, pradedant seniausiai registruotomis apylinkėse šeimomis, baigiant visiškai naujais vardais. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kaimų ribos nuolat keitėsi, žmonės tuokėsi, jungė ir skyrė ūkius, juos perimdavo žentai ir pan,  ir šeimos, kurių ištakos yra, pvz. Karklėje, vėlyvuosiuose registruose būti labiau susikoncentravusios tolimesniuose nuo jūros kaimuose arba Klaipėdos priemiesčiuose (Melnragėje) bei pačiame mieste.

Lingvistinės žemėlapių studijos labai vertingos ir norint grąžinti, išsaugoti ar kitaip įamžinti senuosius vietovardžius. Dabartinės Karklės – Kalotės apylinkėse įsikūrė Klaipėdos priemiesčiai, kuriems paliekami ar grąžinami buvusių kaimų vardai: Dargužiai, Kunkiai, Šaipiai, Bruzdeilynai, Zeigiai (deja, liūdnas likimas ištiko Normantų kaimą, kurio vardą ištrynė nemokšos, pakeitę jį nevykusiu ir istoriškai niekaip nepateisinamu Romų vardu ). Išnykusių kaimų vardais galima pavadinti gatves ar naujai susikūrusias gyvenvietes (pvz. taip Klaipėdos rajone atsirado Peleikių gatvė), lygiai taip pat galėtume įtvirtinti ir kitus mūsų nagrinėtos apylinkės vietovardžius, kilusius iš asmenvardžių (pvz., Žadeikiai, Radvilai, Blindžiai, Vėsaičiai ir kt.). Nauda dviguba:  ne tik įamžiname paveldą, bet ir suteikiame ne dirbtinius, o realiai krašto onomastikoje egzistavusius vardus. Klaipėdos kraštas dėl ypatingų istorijos aplinkybių radikaliai pasikeitus gyventojams tarsi iš naujo kuria savo tapatybę. Norint nepadaryti klaidų verta atidžiai elgtis su onomastikos paveldu, reiškia, istorikai ir lingvistai turi bendradarbiauti.

Mikroregioniniai onomastikos tyrimai apima įvairius objektus, tarp jų ir smulkesnius, tokius kaip miškai, pievos, pelkės, netgi pavieniai medžiai ir akmenys. Baltų kalbotyros klasikai K. Būga, J. Endzelynas, J. Plakis ragino kruopščiai rinkti visus vietovardžius, buvo leidžiami jų sąvadai, sąrašai, skelbiami etimologiniai tyrinėjimai. Pvz., Lietuvoje pradėtas didelis darbas – Lietuvos vietovardžių žodynas (http://vietovardziai.lki.lt/), kuriame fiksuojami ir analizuojami visi žinomi dabartinės Lietuvos teritorijos vietovardžiai. Jis išsiskiria savo apimtimi, bet jame nėra istorinės dalies ir istorinių formų. Tačiau jau ir turint tokį, kaip dabar, galima dirbti toliau ir analizuoti kiekvieno vietovardžio ar juo pavadinto objekto raidą.

Mikroregioniniai geolingvistiniai tyrimai atliekami visuose Lietuvos regionuose; antai, M. Razmukaitės, L. Bilkio, Z. Zinkevičiaus straipsniai, skirti atskirų apylinkių vietovardžių analizei, skelbiami ne tik akademinėje, bet ir mokslo populiariojoje spaudoje (ištirti tokių seniūnijų, kaip Veliuona, Stakliškės, Raguva ir kt. toponimai ir asmenvardžiai). Tai, kad mokslo populiariojoje spaudoje bendradarbiauja  prityrę onomastikos specialistai, nėra atsitiktinumas. Vietovardžiai kaip niekas kitas labai domina įvairius visuomenės sluoksnius, jų vardų interpretacijai naudojami tiek moksliniai, tiek ne visai moksliniai argumentai, vadinamoji liaudies etimologija. Mikroregionų onomastikos tyrinėjimo darbui daug nusipelno ir kraštotyrininkai  bei studentai, mat jie yra pagrindiniai medžiagos rinkėjai. Todėl tuos, kurie mėgsta vaikščioti po apylinkes, bendrauti su žmonėmis, rymoti prie žemėlapių kviečiu įsijungti į šį darbą. Šios studijos autorė yra publikavusi keletą straipsnių šio regiono asmenvardžių bei vietovardžių temomis (Kiseliūnaitė 2003, 2004, 2006), Klaipėdos universitete taip pat apginta bakalauro ir magistro darbų, skirtų Klaipėdos regiono geolingvistikai ar naudojančių geolingvistikos metodus: A. Urbonavičiūtė (2005), L. Bruzdeilynaitė (2003), I. Gorpinko (2010), K. Žilevičiūtė (2014), M. Vindašiūtė (2014), A. Kotelnikova (1998), L. Simutytė (1998).

Ši nedidelė ir į išsamumą nepretenduojanti studija yra tik pradžia darbo, kurį kalbininkai baltistai turėtų atlikti. Iš pažiūros nedidelio žemės ruožo prie Baltijos jūros onomastika yra ir iškalbinga, ir informatyvi, ir tuo pat metu mįslinga, o atsakyti į rūpimus klausimus gali padėti tik kruopšti ir moksliškai pagrįsta gana gausios medžiagos analizė. [D.K.]

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s