Tyrimas | krantotvarka

Baltijos jūros krantų dinamika ties Olandų Kepure

Lietuvos Baltijos pajūrio žemyninė dalis pasižymi labai didele krantų dinamikos procesų įvairove palyginti trumpais atstumais. Kaip ir Kuršių nerijoje, čia vyrauja atstojamoji ilgalaikė priekrantės nešmenų pernašos kryptis iš pietų į šiaurę, tačiau dėl Olandų Kepurės kyšulio refrakcinio poveikio, bangų energijos pernašos vektorių kryptys ir diferencialai kaitaliojasi išilgai kranto, todėl Palangos–Melnragės kranto zonoje trumpais atstumais atitinkamai kaitaliojasi akumuliacinio ir ardomo kranto ruožai. Krantodaros procesų atžvilgiu didžiąją Lietuvos žemyninės pakrantės dalį sudaro akumuliaciniai krantai, išskyrus ardomus krantus ties Olandų Kepure, Plocio gamtiniu rezervatu ir Būtingėje bei tranzitinius krantus abipus jų. Tiriamoje teritorijoje ardomi krantai sudaro santykinai didelę krantų dalį, o tranzitinių ir akumuliacinių krantų aptinkama į pietus ir į šiaurę nuo jos.

Tačiau Karklės–Girulių atkarpoje kranto linijos dinamikos ilgalaikės tendencijos ne visiškai atitinka vyraujančius krantodaros procesus. Kranto linijos atsitraukimo arba persistūmimo į jūrą tendencijos šiame krantų ruože, kuris sudarytas iš genetiškai labai įvairių nuogulų, priklauso taip pat ir nuo krantų atsparumo ardymui, bangų ir srovių nuardomų, perdirbamų ir suklostomų sąnašų tūrių, kitų priežasčių. Ilgalaikėje perspektyvoje didžioji dalis Karklės–Girulių krantų pasižymi dinamine pusiausvyra ir stabilumu. Vyraujantys kranto linijos padėties pokyčių tempai yra 0–10 cm per metus. Nors Olandų Kepurės skardis yra ardomas, tačiau dėl jį sudarančių sąlyginai atsparių moreninių nuogulų ir didelio skardžio aukščio jo ardymas menkai atsiliepia kranto linijos ilgalaikei dinamikai.

XX a. antrosios pusės krantų dinamikos procesai Karklės–Girulių ruože gerokai skiriasi nuo anksčiau apibūdintų ilgalaikių, galbūt net ilgaamžių krantų dinamikos tendencijų. Iš skirtingumų visų pirma būtina paminėti įsivyravusį krantų ardymą į šiaurę nuo Girulių. Lyginamosios kartometrinės analizės rezultatai rodo, kad 1952–1996 m. anksčiau buvęs stabilus krantas ties „Žuvėdros“ poilsiaviete ir į šiaurę nuo jos atsitraukė apie 25–30 m, t. y. 0,57–0,67 m per metus. Šią pakitusią krantų dinamikos tendenciją patvirtina ir kiti požymiai. Pajūrio gynybinių įtvirtinimų, esančių šiek tiek į šiaurę nuo šios poilsiavietės, dalis atsidūrė paplūdimyje, nors statybos metu (Antrojo pasaulinio karo metais) visi buvo pajūrio kopagūbryje.

Paspartėjęs iki 0,5–0,6 m per metus kranto linijos atsitraukimas būdingas ir krantams ties Kukuliškiais bei Karkle. Po kiekvieno didesnio štormo čia nuplaunamas apsauginio pajūrio kopagūbrio vakarinis šlaitas, o pats kopagūbris dėl smėlio perpustymo dar ir slenka į rytus, taip atkartodamas kranto linijos atsitraukimą. Pažymėtina, kad aktyviausio ardymo pajūrio zonoje nei kopagūbrio psamofitinė, nei senoviniame Litorinos atabrade auganti miško augmenija neturi jokios įtakos, stabdant krantų traukimąsi.

Tik ties Olandų Kepurės moreniniu skardžiu krantų atsitraukimas išliko minimalus dėl ardymui atsparesnių moreninių nuogulų ir didelio jų tūrio. Svarbiausia gamtinė priežastis, sukėlusi tokį spartėjantį krantų atsitraukimą visu Rytų Baltijos krantų perimetru, yra cikloninės, o kartu ir štorminės veiklos suaktyvėjimas Baltijos jūroje. 35–40 m/s greičio vėjai, kurie čia kartodavosi kas 50–100 metų, dabar kartojasi kas 25 metai ir dar dažniau (Orviku, 1995).

Jei toks štorminės veiklos suaktyvėjimas, kaip mano daugelis klimatologų, yra pasaulinės klimato kaitos padarinys, tai XXI a. tikėtina sulaukti dar audringesnių orų ir kartu dar spartesnio krantų ardymo mūsų pajūryje. Tuomet per artimiausius 20–30 metų iškils grėsmė arčiausiai jūros esantiems rekreacinės infrastruktūros objektams, visų pirma buvusiai „Žilvičio“ poilsio stovyklos vilai, pastatytai šiauriau Olandų Kepurės, 10 m nuo skardžio atbrailos. Pietinėje tiriamos teritorijos dalyje esantis apsauginis kopagūbris migruos į rytus, gali kilti grėsmė net ir jo išlikimui. [R.P.] [A.U.]

Krantotvarkos grėsmės ir konfliktai

Natūralią grėsmę krantams Olandų Kepurės vietovaizdyje dar labiau komplikuoja neapgalvotas žmogaus kišimasis į krantodaros procesus. Iš grėsmingiausių žmogaus veiklos rūšių, kurios turi neigiamą poveikį Karklės–Girulių krantams, būtina išskirti keturis: nafta užteršto smėlio išvežimas iš Lietuvos žemyninės pajūrio dalies paplūdimių po „Globe Asimi“ tanklaivio katastrofos 1981 m., Klaipėdos uosto vartų įplaukos kanalo dugno gilinimo metu išsiurbto smėlio laidojimas jūroje ir Palangos tilto rekonstrukcija bei vis didėjanti šio ruožo rekreacinė apkrova.

Tiek užteršto smėlio išvežimas iš paplūdimių, tiek ir reguliarus iš įplaukos kanalo dugno išsiurbto smėlio laidojimas jūroje dideliuose gyliuose dramatiškai pažeidžia natūraliai susiklosčiusį nešmenų dinamikos balansą kranto zonoje ir skatina apsauginio kopagūbrio ardymą bei kranto linijos atsitraukimą. Tuo tarpu Palangos tilto rekonstrukcijos darbai suardė nusistovėjusią nešmenų cirkuliaciją visoje šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje. Šios suardytos nešmenų cirkuliacijos pasekmė – pažeista kranto zonos dinaminė pusiausvyra ir paspartėjęs krantų ardymas Būtingės–Melnragės krantų ruože, į kurį patenka ir mūsų aprašomos teritorijos šiaurinės dalies krantai.

Šiuos krantus dar stipriau neigiamai paveikti gali planuojama jachtų uosto (net ir labai nedidelio!) statyba Nemirsetoje (Palangos m. generalinis planas, 1991). Aktyvėjančios štorminės veiklos sąlygomis bet kokia nauja inžinerinė invazija į kranto zoną gali sukelti iš tikrųjų katastrofiškų padarinių, prieš kuriuos 1999 m. gruodžio mėnesį praūžusio uragano „Anatolijus“ padaryta žala atrodys tik kaip vaikų išdykavimas. Dėl šių priežasčių yra labai pavojinga ir ekonomiškai netikslinga imtis bet kokių inžinerinių krantų tvirtinimo priemonių visame Lietuvos pajūryje. Pietryčių Baltijos smėlėti krantai pasižymi natūraliu stabilumu ir dinamine pusiausvyra, todėl vienintelė iš tiesų veiksminga jų stabilizavimo priemonė yra dirbtinis paplūdimių maitinimas smėlio pulpa, išsiurbiama iš Klaipėdos uosto vartų, gilinant įplaukos kanalą. Ši priemonė stabilizuotų tiek paplūdimį, tiek ir apsauginį kopagūbrį visame Juodkrantės–Būtingės krantų ruože ir į šiaurę nuo jo Latvijoje.

Išvados ir pasiūlymai krantotvarkai bei kraštovaizdžio apsaugai

Olandų Kepurės vietovaizdžiui geriausiai tinka „nulinės“ krantosaugos su dirbtiniu paplūdimių maitinimu strategija, t. y. nesiimti jokių krantosaugos priemonių, išskyrus dirbtinį paplūdimių maitinimą Klaipėdos uosto įplaukos kanalo gilinimo medžiaga. Taikant šį krantosaugos metodą, per keliolika metų būtų atkurtas pažeistas kranto zonos nešmenų balansas ir pajūrio krantai atgautų natūralų stabilumą.

Visos kitos aktyvios krantosaugos priemonės reikalautų didelių kapitalinių įdėjimų, o pasaulinė praktika rodo, kad jomis krantosaugos problemos iš esmės neišsprendžiamos.

Dirbtinis paplūdimių maitinimas smėlio pulpa yra vienintelė geodinamiškai ir ekonomiškai pateisinama krantotvarkos priemonė Olandų Kepurės vietovaizdžio kranto zonai.

Kadangi Olandų Kepurės moreninio skardžio atsitraukimo tempai yra nedideli, o sustiprėjęs krantų ardymas negresia ir per artimiausią šimtmetį negrės šio gamtos paminklo egzistavimui, negalima imtis jokių skardžio tvirtinimo priemonių, nes Olandų Kepurės ardymo medžiaga – svarbus mūsų pajūrio smėlio šaltinis, maitinantis Girulių ir Palangos paplūdimius. Todėl bet kokios Olandų Kepurės skardžio tvirtinimo priemonės tik dar labiau padidintų nešmenų deficitą kranto zonoje.

Nors viena Olandų Kepurės kalno vieta jau sutvarkyta kraštovaizdžio atžvilgiu, yra priėjimo prie jūros takai ir įspūdingos regyklos, tačiau apie (ir per) didžiąją parabolinę kopą galima būtų įrengti (jau esamų takelių pagrindu) dar kelis edukacinius ir rekreacinius takus – pėsčiųjų, dviratininkų ir galbūt žirgų (per patį gūbrį ir palei skardį – tik pėsčiųjų). Kalbant apie apsauginio kopagūbrio stabilizavimo priemones, tikslinga tęsti jo formavimo ir atkūrimo po štormų darbus, naudojant žabų tvoras, smėlį sulaikančią psamofitinę augaliją, karklus ir pan. Taip pat būtina visu ilgiu išsaugoti natūralų Tydeko upelio slėnį, netrukdyti kurtis vandens gyvūnams (bebrams, ūdroms), gausinti pelkių augalijos įvairovę, atkurti (bent iš dalies) senąsias promenadų alėjas ir įamžinti jų tinklą Olandų Kepurės vietovaizdyje, atkartojant jį pažintinių ir pasivaikščiojimo takų struktūroje. [R.P.] [A.U.]

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s