Tyrimas | kertinės miško buveinės

Atlikus Kretingos miškų urėdijos Klaipėdos girininkijos Klaipėdos miško nuo Karklininkų iki Girulių analizę ir nustačius, ar šie miškai atitinka kertines miško buveines (KMB) ir potencialias kertines miško buveines (PKMB), reikėtų konstatuoti, kad didesnė teritorijos dalis atitinka KMB arba yra PKMB.

Galima teigti, kad didžiausias atradimas buvo tai, jog daugelis šiuo metu miškotvarkos planuose išskirtų KMB yra nurodomos mažesnės nei jų pasireiškimo plotas. Taip pat nepasinaudota kai kuriais KMB tipais pagal kraštovaizdžių elementus ar miško raidos kriterijų (upelio šlaitas; upelio salpa; šlaitas; raguva; senas parkas) arba nepakankamai išskirta pavienių medžių milžinų ar jų grupių.

Įvertinus galimai potencialias KMB Klaipėdos miške, Olandų Kepurės kraštovaizdžio draustinyje reikėtų tikslinti KMB plotus ir įvairovę, juos plečiant. Tai padėtų ateityje tinkamai ūkininkauti (miškininkauti), ypač saugomose ir saugotinose teritorijose.

Labai svarbu išskirti KMB dar XIX a. viduryje kurtame Foersterei (Girulių) miško parke. Tai leistų ne tik išsaugoti ten tikslingai sodintus želdinius (medyną), bet ir tęsti gražias miškininkų tradicijas pritaikyti dalį miško lankytojams ir propaguoti gerąją miškininkystės praktiką, sudarant galimybes atkurti miško parko takus ir apžvalgos aikšteles, atgaivinti unikalius miško ežerėlius ir kitus tradicinius miško parko elementus.

Pateikiamuose reglamentuose yra aprašytos galimos KMB ir PKMB tvarkymo priemonės. Reglamentai parengti remiantis literatūros šaltiniais, pavyzdine Lietuvos miškininkų praktika, KMB specialistų patirtimi ir pastabomis.

KMB ir PKMB tvarkymo tikslas – užtikrinti šių buveinių tinkamą ilgalaikį apsaugos statusą. Tam reikalingos dviejų tipų priemonės:

(a) palaikančios esamą buveinės būklę;

(b) prisidedančios prie buveinės ilgalaikio išlikimo (įvairiaamžėms struktūroms formuoti ir kt.).

Visuotinai pripažįstama, jog labai dažnai geriausia buveinių tvarkymo rekomendacija – griežta buveinės apsauga. Daugeliu atvejų bet koks kišimasis į buveinę turi būti griežtai įvertinamas ir vykdomas laipsniškai, metai iš metų siekiant pakreipti miško sukcesinius procesus pageidautina linkme.

Bendrieji reikalavimai 

Prieš vykdant bet kokias priemones svarbu atnaujinti informaciją apie KMB ir PKMB esamas vertybes. Atliekant bet kokius tvarkymo darbus būtina atsižvelgti į biologinių vertybių poreikius aplinkai ir užtikrinti jų išlikimą.

Daugeliu atvejų geriausias būdas KMB vertybėms išsaugoti – nevykdyti jose jokios ūkinės veiklos. Ūkininkavimas ir stambių medienos liekanų šalinimas mažina visų KMB ir PKMB tipų vertę. Tvarkant negyvą medieną svarbu atsiminti, jog stovinti negyva mediena yra vertingesnė nei gulinti, gulinčioje ir pakilusioje nuo žemės negyvoje medienoje susidaro skirtingos ekologinės sąlygos nei besiliečiančioje su žeme.

Atskiro tvarkymo reikalauja KMB ir PKMB, esančios greta bendro naudojimo kelių, intensyviai naudojamų takų, rekreacinėse vietose. Esant didelei rizikai, reikėtų 10–15 m atstumu nuo kelio, takelio ar rizikos zonos nukirsti ir palikti galinčius virsti sausuolius. Specialaus tvarkymo reikalauja mažos (< 3 ha) arba siauros (< 50 m.) buveinės. Planuojant pagrindinius kirtimus, aplink jas reikėtų išskirti apsaugos zoną (20–40 m.), kurioje plyni kirtimai nevykdomi. Vietoje jų reikėtų planuoti atrankinius ar atvejo kirtimus. Panašiai reikėtų elgtis, jeigu prie pat ribos yra identifikuota labai vertingų biologinių aspektų.

Kertinės miško buveinės pagal miško tipą

A. Sausi ir vidutinio drėgnumo spygliuočių ir mišrūs miškai 

A.2. Pušynai ir mišrūs miškai su pušimis 

Tai natūraliai atsinaujinantys miškai, daugiausia augantys sausesnėse augavietėse. Spygliuočiai medynuose sudaro ne mažiau kaip 50 % tūrio, vyraujantys spygliuočiai medžiai – pušys.

Didžiausios saugomos vertybės – senos storakamienės pušys ir natūralūs įvairių irimo stadijų stuobriai bei virtuoliai. Pušynams būdinga daug stovinčių sausuolių, esančių sausose ir saulės apšviestose vietose. Taip pat svarbus elementas yra grublėta „krokodilo odos“ žievė ir stambios visiškai arba ir dalies nudžiūvusios pušų šakos. Ypač vertingi seni medžiai, stuobriai ir virtuoliai, esantys saulės atokaitoje. Retmės pušynuose labai svarbios, nes leidžia prasiskverbti saulės šviesai.

Pagrindinis natūralus trikdymo veiksnys – gaisras, kuris formuoja tinkamas buveinės sąlygas ir padeda pušims savaime atsikurti. Nuo vėjo ir ligų pušys nukenčia tik retkarčiais.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Geriausias KMB ir PKMB palaikymo metodas – jokios ūkinės veiklos. Siekiant, kad seni pušynai atsikurtų savaime, taikomos žemiau aprašytos priemonės. Svarbu išsaugoti stambių matmenų stovinčią medieną, nes tokios būklės ji gali išbūti keletą dešimtmečių.

Konkuruojančių eglių šalinimas. KMB ir PKMB tvarkymo darbai sietini su pušyno atsikūrimo skatinimu ir atliktini ten, kur nėra jaunesnių pušų (antro ardo, pomiškio). Esant biologinės įvairovės vertybių ant senų pušų ar lapuočių medžių, dažnai eglių plitimas gali būti nepageidautinas veiksnys. Tokiu atveju šalinama dalis eglių, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas pušims bei lapuočiams. Tikslingiausia egles šalinti ten, kur jos stelbia ar trukdo atsikurti jaunesniems medžiams. Nedidelės eglės iškertamos ir išvežamos, o dalis šalintinų didelių – „apžieduojamos“ ir paliekamos susiformuoti negyvai medienai (ypač ten, kur negyvos medienos nėra daug). Tai galima daryti labai ekstensyviai, numatant apžieduoti po vieną ar keletą eglių kasmet.

Kontroliuojami miško gaisrai. Kontroliuojami miško gaisrai yra gera priemonė siekiant savaiminio pušynų atsikūrimo po motininio medyno danga. Kontroliuojami miško gaisrai organizuojami pušies sėkliniais metais. Kontroliuojamus miško gaisrus tikslingiausia sukelti retesnėse miško vietose, aikštelėse, nesant savaiminio pušies atsikūrimo. Deginama paklotė ploteliais iki 0,1–0,2 ha. Tinkamiausias laikas yra vasaros antroji pusė – ruduo, kai miško paklotės paviršius yra išdžiūvęs, bet pati paklotė neperdžiūvusi ir beržų bei drebulių sėklos jau išbirusios. Pasirinkus tinkamas sąlygas, lengviau kontroliuoti gaisrą.

Trako dangos tvarkymas. Pernelyg tanki ilgalaikė lapuočių (Lz, A) trako danga nėra pageidautina, nes lapai tręšia dirvožemį ir keičia rūgštingumą. Dirvožemiui tapus derlingesniam, pušis natūraliai keičia eglės bei lapuočiai. Tankios trako formacijos, kaip ir eglių, yra šalintinos, o šiose vietose taikytina kontroliuojamų miško gaisrų praktika. Krūmu augantis ąžuolas šiuo atveju priskiriamas trakui, gali būti paliekami pavieniai ąžuolai, jeigu yra pasiekusių 6–8 m aukštį.

A.2.

B. Sausi ir vidutinio drėgnumo lapuočių miškai 

B.1. Plačialapių miškai 

Tai miškai, įsikuriantys sausose, vidutinio drėgnumo ir drėgnose augavietėse. Lapuočiai medynuose sudaro ne mažiau kaip 50 % tūrio, vyraujantys medžiai – plačialapiai (ąžuolai, liepos, klevai, skroblai, uosiai, guobos, skirpstai, vinkšnos). Tai daugiausia vėlyvųjų sukcesijos stadijų ilgai augantys toje pačioje vietoje miškai, juose gausu stambių medienos nuokritų, biologiškai senų pažeistų medžių, senų lazdynų. Medynuose gali įsiterpti eglės, beržai, drebulės, baltalksniai ir juodalksniai. Krūmų arde dažnai auga lazdynai, kurie tinkamose augavietėse vyrauja. Kai kuriais atvejais prie šio tipo buveinių gali būti priskiriami eglynai (kai eglė sudaro > 50 % medynų tūrio) su didele plačialapių medžių priemaiša, kai biologinės įvairovės vertybės yra labiau susijusios su plačialapiais medžiais nei su egle.

Natūralus trikdymo veiksnys dažniausiai yra vėjas. Senesniuose miškuose dėl vėjovartų susidaro retmės, kuriose gausu stambių medienos liekanų, susidaro netolygi medyno amžiaus struktūra. Retmėse susikuria didelės oro drėgmės ir gero apšviestumo sąlygos, svarbios daugeliui saugomų epifitinių kerpių. Retmes sudaro ir išvirtę pavieniai stambūs medžiai, formuojantys įvairiaamžį medyną.

Tinkamiausias tvarkymo metodas biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Daugeliu atvejų geriausias KMB ir PKMB palaikymo metodas – jokių ūkinių priemonių. Nesant tikslinių medžių rūšių pomiškio ir siekiant plačialapių miškų savaiminio atsikūrimo, taikomos žemiau aprašytos priemonės. Svarbu išsaugoti natūralios būklės stambią negyvą medieną. Konkuruojančių eglių ir pionierinių medžių rūšių šalinimas. Priklausomai nuo medyno raidos, jame gali būti nemaža priemaiša eglės ar pionierinių medžių rūšių (baltalksnio, beržo, drebulės). Priklausomai nuo to, kiek šių medžių yra susiję su identifikuotomis saugotinomis vertybėmis, galimas tam tikro laipsnio šių medžių rūšių šalinimas. Eglės šalinamos, jeigu stelbia tikslines medžių rūšis ar jų pomiškį. Beržai, baltalksniai gali būti šalinami, siekiant laipsniškai atverti mišką tikslinėms unksminėms medžių rūšims. Nedidelė priemaiša drebulių (įvairaus amžiaus) toleruotina. Medžių ir pomiškio šalinimas turi vykti siekiant sudaryti geresnes sąlygas tikslinių rūšių medynui ir pomiškiui augti. Nesant perspektyvaus pomiškio ar antro ardo, nereikalinga augalija šalinama lizdais tikslinių medžių rūšių sėkliniais metais, siekiant sukelti pomiškio atsiradimą. Jei gausu šernų ir elninių žvėrių, galima aptverti iškirstas arba perspektyvaus pomiškio augimo vietas, saugant nuo neigiamo žvėrių poveikio. Bet kokiu atveju jau iš anksčiau susidariusi negyva eglės ir pionierinių medžių rūšių mediena turi būti palikta buveinėje, kol visiškai suirs. Galima ir laipsniškai eliminuoti konkuruojančius medžius, juos „apžieduojant“ po vieną ar keletą kasmet.

Tankaus trako šalinimas. Esant išretėjusiam medynui, gali susiformuoti tankus (ypač Lz) trakas, trukdantis atželti tikslinėms medžių rūšims. Prieš tvarkymo darbus reikia įvertinti trako (ypač Lz) vertę saugomoms ir retoms rūšims. Krūmų grupės su vertingomis rūšimis turi būti saugomos. Dalis trako gali būti šalinama, siekiant sumažinti stelbimą. Jeigu jau yra susidaręs tikslinių rūšių pomiškis, numatytose vietose krūmai kertami visiškai, jeigu tikimasi, kad jis atsiras – lazdynai kertami paliekant 2–4 didžiausias šakas. Tvarkymas vykdomas panašiai kaip aukščiau aprašyta.

B.1.

C. Šlapieji miškai 

C.1. Šlapieji juodalksnynai ir beržynai 

Tai natūraliai atsinaujinantys juodalksnių ir plaukuotųjų beržų (> 5dalys) miškai, įsikuriantys ant durpinių arba šlapių mineralinių dirvožemių; gruntinis vanduo dažniausiai nejudrus, negausi kiminų danga. Tai dažniausiai vėlyvųjų sukcesijos stadijų miškai, bent keletą kartų augantys toje pačioje vietoje, turtingi stambių medienos liekanų arba biologiškai senų medžių. Augavietės dažniausiai nenusausintos arba melioracijos grioviai seni, negilūs ir nepažeidžia ekosistemos gamtinių vertybių. Bebrų užtvankos dažnai iš dalies atkuria ankstesnį nusausintų miškų drėgmės režimą. Medynuose įsiterpia beržai, eglės, rečiau uosiai. Būdingas šlapiųjų juodalksnynų požymis – mikroreljefas su aukštais, vandens neužliejamais aplink medžių kamienus susiformavusiais kupstais. Tarp jų plyti periodiškai užliejamos tarpkupstės, kuriose vanduo ilgą laiką telkšo netgi vegetacijos sezono metu.

Dažniausi trikdymo veiksniai – vėjovartos, virtuolių sukuriamos retmės ir gruntinio vandens lygio svyravimai. Medžiai daugiausia atželia vėjovartų arba virtuolių retmėse. Vėjo nulaužti juodalksniai neretai ant kupstų išleidžia naujus ūglius. Vėjovartų pasitaiko daug rečiau, nes juodalksniai pasižymi stipria, vėjovartoms atsparia šaknų sistema.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Daugeliu atvejų geriausias tvarkymo būdas – jokių ūkinių priemonių. Esant seniems vienaamžiams medynams, taikomos ekstensyvios medynų atkūrimo priemonės.

Mikroklimato palaikymas. Siekiant šiose KMB išlaikyti drėgną mikroklimatą, jeigu šalia plynai kertamas miškas, reikia palikti 20–40 m apsauginę juostą. Nuostatą ypač svarbu taikyti, jeigu kirtavietė yra pietrytinėje-pietinėje-pietvakarinėje KMB pusėje arba kirtavietės (ir jaunuolynai) supa KMB daugiau nei 30 % kirtavietės perimetro. Greta KMB jau esant iškirstai biržei ar jaunuolynui ir nepalikus apsaugos juostos, konkuruojančių eglių šalinimas pakraščio juostoje nevykdomas.

Konkuruojančių eglių šalinimas. Medyne galima nemaža eglės priemaiša. Priklausomai nuo to, kiek šių medžių yra susiję su identifikuotomis saugotinomis vertybėmis, galima šalinti dalį ar visas egles. Eglės šalinamos, jeigu stelbia juodalksnio ir beržo medžius ar jų pomiškį. Medžių ir pomiškio šalinimas turi vykti siekiant suformuoti medyno įvairiaamžiškumą, sudaryti geresnes sąlygas augti juodalksnio, beržo medynui ir pomiškiui. Visais atvejais nukirstos eglės neturėtų būti visiškai šalinamos iš medyno. Paliktina bent 50 % medienos. Nesant perspektyvaus pomiškio arba antrojo ardo, stambesnės eglės gali būti šalinamos „apžieduojant“ kamieną.

Sausinimo griovių tvarkymas. Viena iš didžiausių grėsmių yra ilgalaikis sausinimo griovių poveikis, keičiantis dirvožemio drėgmės režimą ir kartu medyno rūšinę sudėtį. Sausinimo griovius, kertančius KMB, rekomenduojama kas 40–70 metų perskirti mažomis užtvankėlėmis, pakeliant griovyje vandens lygį iki 10–30 cm iki žemės paviršiaus. Taip užtikrinamas reikiamas dirvožemio drėgmės režimas, taip pat perteklinio vandens nubėgimas.

Kertinės miško buveinės, susijusios su kraštovaizdžio elementais

Kraštovaizdžio elementai kuria papildomas ekologines nišas specializuotoms buveinių rūšims ir padidina tikimybę aptikti kertinių miško buveinių. Kraštovaizdžio elementai dėl keleto priežasčių padeda susiformuoti ir išlikti kertiniams biologiniams elementams. Kertiniai biologiniai elementai susiformuoja natūraliai vystantis miškui, kai nevykdoma ūkinė veikla, arba ji taikoma pasirinktinai ir retai. Nevykdomos ūkinės priemonės arba tradicinis neintensyvus ūkininkavimas užtikrina kertinių miško buveinių išlikimą.

Kiekvienai KMB ir PKMB, kurią priskiriame KMB ir PKMB tipui, susijusiam su kraštovaizdžio elementais, galime priskirti ir tam tikrą KMB tipą, susijusį su miško tipu. Dėl šios priežasties KMB ir PKMB, susijusios su kraštovaizdžio elementais, yra tvarkytinos vadovaujantis rekomendacijomis, susijusiomis su kraštovaizdžio elementais (pateikta žemiau) ir su miško tipu (pateikta aukščiau).

C.1.

D. Vandens telkinių šlaitai

D.3. Upelio šlaitas 

Trumpas buveinės apibūdinimas. Upelių tėkmė yra siauresnė negu 5 metrai. Miško upelių pakrantėse augantys medžiai paprastai aukštesni ir gyvybingesni negu aplinkiniuose miškuose. Dėl palankesnių medžiams augti drėkinimo sąlygų medynų rūšių sudėtis taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, eglių ir lapuočių medžių dažniau gali būti aptinkama pakrantėse negu aplinkiniuose aukščiau įsikūrusiuose miško masyvuose.

Natūralūs trikdymo veiksniai dažniausiai veikia neintensyviai. Gaisrų pasitaiko retai, vėjo neigiamas poveikis pasireiškia neintensyviai. Prie vandens didesnį poveikį gali turėti bebrai, o aukščiau – eglės liemens kenkėjai. Pastariesiems plisti susidaro geresnės sąlygos, nes laiku pastebėti ir pašalinti užpultus medžius sunku. Apskritai daug kur šlaitai kaupia didelius negyvos stambios medienos kiekius, nes jie sunkiai pasiekiami.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Dažniausiai palankiausias tvarkymo būdas – jokios ūkinės veiklos. Siekiant išlaikyti drėgną mikroklimatą šiaurinės ekspozicijos šlaite, pietinėje pusėje aplink KMB turėtų būti paliekama 20–40 m apsaugos zona, kad būtų švelnesnis besiribojančio plyno kirtimo neigiamas poveikis. Šlaituose gali augti labai įvairios rūšinės sudėties medynai. Tokios buveinės išskiriamos kaip tam tikras vertingas kraštovaizdžio elementas, per daug neatsižvelgiant į rūšinę sudėtį, todėl išskirti tikslines medžio rūšis ir formuoti tik tam tikros rūšinės sudėties medynus netikslinga. Vis dėlto ten, kur yra tinkamos augavietės sąlygos, reikėtų orientuotis į ilgaamžių medžių, ypač plačialapių, atkūrimą ir palaikymą. Dėl gamtinių pažaidų (šiose buveinėse dažniausiai dėl vėjo įtakos) išvirtus medynui ir esant tankiam trakui, galima iškirsti dalį krūmų, kad medynas greičiau atsikurtų. Stambiausi lazdyno krūmai turėtų būti paliekami neiškirsti. Nedidelės retmės turėtų būti paliekamos savaiminiam vystymuisi. Upelyje įsikūrus bebrams, jie gali daryti ženklią įtaką buveinei nuverčiant medžius. Jei KMB yra nedidelio ploto ir vyrauja drebulynas, ji gali būti netgi visiškai sudarkyta, ir vėliau jau reikėtų taikyti priemones medynui atkurti. Bebrai gali pažeisti ir labai vertingus stambius ąžuolus ar kitus medžius milžinus, turinčius vertingų rūšių. Tokiu atveju reikėtų bebrus vyti iš teritorijos, ardant jų užtvankas ar medžiojant. Tačiau susijusius su bebrų veikla klausimus būtina spręsti vietoje, įvertinant jų padarytos žalos mastą ir reikšmę, nes pavienių medžių nuvertimas didina negyvos medienos kiekį buveinėje ir yra palankus veiksnys. Dažnai šio tipo buveinėse aptinkama į upelius privirtusių medžių. Jie turėtų būti paliekami. Dirbtinis upelio vandens lygio kėlimas yra netoleruotinas, nes gali būti sunaikintos kai kurios retos rūšys, augančios ant atvirų, periodiškai apsemiamų medžių šaknų.

D.3.

E. Lėkšti vandens telkinių krantai (užliejamieji miškai) 

Užliejamieji miškai yra pereinamoji zona tarp dviejų visiškai skirtingų ekosistemų – miško ir vandens telkinio. Juose susidaro palankios sąlygos rūšims, priklausomoms nuo abiejų ekosistemų; susiformuoja papildomos ekologinės nišos. Šio tipo kertinės miško buveinės svarbios lėtai plintančioms saugomoms specializuotoms buveinių rūšims, reikalaujančioms drėgnos šviesios aplinkos, taip pat dažnai susijusioms su specifiškais kertiniais elementais.

E.2. Upelio salpa 

Trumpas buveinės apibūdinimas. Upelių salpos – įdomios ištįsusios buveinės, vaidinančios rūšių plitimo koridorių vaidmenį. Rūšių sudėtimi jie dažnai kontrastingai skiriasi nuo aplinkinių miškų. Salpose dažniausiai auga baltalksniai, juodalksniai, beržai arba čia įsikuria įvairiais lapuočiais apaugusios pievos, taip pat gluosnių krūmynai, rečiau atviros salpinės pievos.

Natūralūs trikdymo veiksniai dažniausiai veikia neintensyviai. Gaisrų pasitaiko retai, vėjo neigiamas poveikis pasireiškia neintensyviai. Prie vandens didesnį poveikį gali turėti bebrai, o aukščiau – eglės liemens kenkėjai. Svarbus ekologinis veiksnys – periodiški potvyniai ir užpelkėjimas.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Palankiausias tvarkymo būdas – jokios ūkinė veiklos. Sausinimas arba tėkmės reguliavimas neigiamai veikia ekosistemą. Jei dėl hidrologinio režimo reguliavimo buveinėse plinta eglės ir tai kelia pavojų biologinės įvairovės vertybėms, geriausia būtų egles iškirsti. Šiuo atveju buveinėse turi būti nedaug su eglėmis susijusių biologinės įvairovės vertybių; taip pat būtina įsitikinti, kad taikomos tvarkymo priemonės ateityje bus palankios esančioms vertybėms. Be to, išlieka pavojus pažeisti kitų rūšių medžius ir dirvožemį. Nuolat čia augusių rūšių medžiai gali išlikti netgi nusausintose buveinėse, jeigu šio veiksnio poveikis nėra didelis, tačiau rūšių santykis gali pakisti. Siekiant išlaikyti drėgną mikroklimatą, aplink kertinę miško buveinę turėtų būti paliekama 20–40 m apsaugos zona, bent jau pietinėje KMB pusėje, esant plyno kirtimo kaimynystei. Šiam buveinės tipui gali iškilti grėsmė dėl bebrų veiklos jiems patvenkiant upelio vagą. Užliejus buveinę, priklausomai nuo užliejimo masto, ji gali būti visai sunaikinta arba gali stipriai pablogėti jos kokybė ir dalis ant žemės esančių vertybių. Bebravietė irgi yra kertinės buveinės tipas (F4), tačiau tokiu atveju reikėtų vietoje įvertinti ir pagal esamų vertybių kiekį nuspręsti, ar palikti toliau bebravietės buveinei vystytis, ar išlaikyti upelio salpos buveinę, nuolat ardant bebrų užtvankas.

E.2.

H. Statūs šlaitai 

Šio tipo šlaitai nesusiję su atviro vandens telkiniais, nors jų ypatybės artimos Vandens telkinių pakrančių šlaitų buveinėms. Miškai, augantys šiaurės ekspozicijos šlaituose, dažnai būna nuolat drėgni arba užmirkę. Pietų ekspozicijos šlaitai ištisai yra saulėkaitoje. Buveinėse kartais aptinkama šaltinių. Sunkiai prieinamose, nepatogiose miško kirtimams augavietėse įsikūrusiose šlaitų buveinėse išliko palyginti daug vertingų miško bruožų.

H.1. Šlaitas 

Trumpas buveinės apibūdinimas. Statesnis kaip 15° šlaitas, papėdėje nesiribojantis su vandens tėkme ar ežeru. Šlaito aukštis turi būti didesnis negu 10 m.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Palankiausias tvarkymo būdas – jokios ūkinės veiklos. Siekiant išlaikyti drėgną mikroklimatą šiaurinės ekspozicijos šlaite, pietinėje pusėje aplink KMB turėtų būti paliekama 20–40 m apsaugos zona, kad būtų švelnesnis besiribojančio plyno kirtimo neigiamas poveikis. Šlaituose gali augti labai įvairios rūšinės sudėties medynai. Tokios buveinės yra išskiriamos kaip tam tikras vertingas kraštovaizdžio elementas per daug neatsižvelgiant į rūšinę sudėtį, todėl išskirti tikslinių medžio rūšių ir formuoti tik tam tikros rūšinės sudėties medynus netikslinga. Vis dėlto kur yra tinkamos augavietės sąlygos, reikėtų orientuotis į ilgaamžių medžių, ypač plačialapių, atkūrimą ir palaikymą. Dėl gamtinių pažaidų (šiose buveinėse dažniausiai dėl vėjo įtakos) išvirtus medynui ir esant tankiam trakui galima iškirsti dalį krūmų, kad medynas greičiau atsikurtų. Stambiausi lazdyno krūmai turėtų likti neiškirsti. Nedidelės retmės turėtų būti paliekamos savaiminiam vystymuisi.

H.1.

H.2. Raguva 

H.2.

Trumpas buveinės apibūdinimas. Griovos ir raguvos susidaro dėl smulkių vandens tėkmių sukeliamos erozijos. Griovos – smulkesni ir jaunesni dariniai negu raguvos, paprastai neapaugę medžiais. Raguvą sudaro du priešpriešiniai mišku apaugę šlaitai; jos dugne kartais būna mažas išdžiūstantis upokšnis. Šlaitų apačioje būdingi smulkūs šaltiniai arba besisunkiantis gruntinis vanduo. Raguvų dažniausiai aptinkama didelių upių pakrančių šlaituose.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Palankiausias tvarkymo būdas – jokios ūkinės veiklos. Siekiant išlaikyti drėgną mikroklimatą šiaurinės ekspozicijos šlaite, pietinėje pusėje aplink kertinę miško buveinę turėtų būti paliekama 20–40 m apsaugos zona, kad būtų švelnesnis besiribojančio plyno kirtimo neigiamas poveikis. Šlaituose gali augti labai įvairios rūšinės sudėties medynai. Tokios buveinės yra išskiriamos kaip tam tikras vertingas kraštovaizdžio elementas, per daug neatsižvelgiant į rūšinę sudėtį, todėl išskirti tikslinių medžio rūšių ir formuoti tik tam tikros rūšinės sudėties medynus netikslinga. Vis dėlto kur yra tinkamos augavietės sąlygos, reikėtų orientuotis į ilgaamžių medžių, ypač plačialapių, atkūrimą ir palaikymą. Dėl gamtinių pažaidų (šiose buveinėse dažniausiai dėl vėjo įtakos) išvirtus medynui ir esant tankiam trakui, galima iškirsti dalį krūmų, kad medynas greičiau atsikurtų. Stambiausi lazdyno krūmai turėtų likti neiškirsti. Nedidelės retmės turėtų būti paliekamos savaiminiam vystymuisi. Visa negyva mediena turi būti palikta vietoje, kol visiškai suirs.

Kertinės miško buveinės, susijusios su pažaidomis ir miško sukcesija

K. Medžiai milžinai

K1. Pavienis medis milžinas 

Trumpas buveinės apibūdinimas. Medis milžinas (šiame projekte vartojama prasme) yra pats savaime pakankamai didelis, kad galėtų išlaikyti atsikuriančią specializuotosios rūšies populiaciją. Šiai kategorijai priklauso milžiniški stovintys arba išvirtę negyvi medžiai, taip pat milžiniški bežieviai stovintys sausuoliai. Šiam KMB tipui gali būti priskirti medžiai, kurių skersmuo krūtinės aukštyje yra > 1 m. Stambūs pavieniai gerai apšviestose vietose augantys plačialapiai medžiai – labai svarbios buveinės daugelio retųjų ir saugotinų rūšių epifitinėms kerpėms, medienoje gyvenantiems vabzdžiams ir grybams.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Pavienis medis milžinas dažnai būna išaugęs atviroje vietoje, ir tiek pats medis, tiek ant jo gyvenančios saulėmėgės rūšys. Norint išsaugoti biologinę įvairovę, reikia aplink iškirsti kitus medžius ir krūmus, paliekant bent 2 m pločio tarpą nuo toliausiai iš medžio lajos išsišovusių šakų iki arčiausiai stovinčio medžio. Jei medis milžinas išaugo tankiame miške, jį supančios aplinkos nereikėtų keisti. Netgi nuo žemės nereikėtų rinkti nukritusių šakų, išskyrus tuos atvejus, kai medis auga prie kelio arba kai jos trukdo žemėnaudai. Tai netaikytina, jei pavieniai biologiškai seni medžiai auga tankiuose medynuose, kuriuose dominuoja eglės. Tokiuose medynuose būtina šalinti aplink ąžuolus augančias egles. Tai padės pailginti medžių gyvavimo trukmę.

K1.

K2. Medžių milžinų grupė 

Trumpas buveinės apibūdinimas. Tik Lietuvos miškuose pasitaikantis KMB tipas. Tai medžiai milžinai arba biologiškai seni medžiai, padrikai ar grupėmis išsidėstę kitų rūšių sudėties medyne, kuris laikas nuo laiko buvo iškertamas (net plynai). Prie šio tipo priskiriami jaunų medynų sklypai su pavieniais biologiškai senais plačialapiais medžiais arba jų grupėmis. Dažniausiai tai būna ąžuolai, kartais uosiai, pušys. Medžių amžius, dydis ir su jais susijusių bei indikatorinių rūšių buvimas yra svarbiausi kriterijai, tokius sklypus priskiriant šiam KMB tipui.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Taikomos tokios pačios priemonės kaip ir pavieniam medžiui milžinui (K1 buveinės tipas), tik šiuo atveju reikėtų priemones taikyti visiems medžiams milžinams, esantiems grupėje. Medyne esantys tarpai be medžių milžinų turėtų būti tvarkomi, siekiant užtikrinti medžiams milžinams tinkamą mikroklimatą, esant didesnėms aikštėms, formuotini nauji medžiai milžinai iš tos pačios medžių rūšies jaunų medžių.

K2.

L. Senas parkas

Trumpas buveinės apibūdinimas. Didelės sodybos ir dvarai neretai įsikurdavo šalia plačialapių miškų, ir dalis jų pertvarkyta į parkus. Šio tipo buveinės dažniausiai būdavo gana atviros, su išsibarsčiusiais dideliais, senais medžiais. Šioms buveinėms būdingi pastatų griuvėsiai arba išlikę pamatai. Taip pat gali būti išlikusių tvenkinių ar panašių vandens telkinių. Statiniams sunykus, senų medžių grupės išlieka, ir šiose buveinėse gali gyventi retų ir saugotinų rūšių grybai, kerpės, augalai ir gyvūnai. Šių buveinių pagrindą sudaro išsibarstę dideli seni medžiai, tarp kurių auga jauni medžiai ir krūmai. Dažnai pasitaiko introdukuotų svetimžemių rūšių medžių ir krūmų, kurie dažniausiai nemažina buveinės gamtinės vertės. Svetimžemių medžių kamienai su drevėmis ir jų medienos liekanos turi būti laikomos kertiniais elementais. Žolių dangoje taip pat gali būti svetimžemių induočių augalų, kurie dažniausiai neprideda biologinės įvairovės vertės, bet jos ir nemažina.

Tinkamiausios priemonės biologinės įvairovės vertybėms išsaugoti. Kadangi šio tipo buveinės sukurtos žmogaus, reikia šiokio tokio ūkinio įsikišimo. Reikėtų siekti palaikyti pusiau atvirą buveinę ir neleisti formuotis per daug tankiai sumedėjusiai augalijai. Kirstini krūmai, jauni medžiai. Senus medžius su plačiomis lajomis reikia saugoti nuo jaunų juos gožiančių medžių ar krūmų. Galima saikingai ganyti ir šienauti. Priešingai negu kitaip tvarkomuose parkuose, šio tipo buveinėse turi būti paliekama visa negyva mediena. Jokiu būdu negalima iškirsti drevėtų arba kitaip pažeistų medžių, nes jie yra ypač svarbūs retoms rūšims įsikurti. [A.U.]

L.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s