Tyrimas | geologija ir geomorfologija

Bendra geologinė raida

Olandų Kepurės vietovaizdis pasižymi bene pačia sudėtingiausia Lietuvos pajūryje geomorfologine sąranga. Čia, kaip niekur kitur mūsų pajūryje, gretimai galima aptikti skirtingų laikotarpių ir skirtingos genezės žemės paviršiaus darinių ir formų.

Vietovaizdžio geomorfologinę ašį sudaro Olandų Kepurės–Rimkų sustumtinis morenos gūbrys, nusidriekęs iš pietryčių į šiaurės vakarus ir į pietus nuo Karklės kaimo formuojantis Lietuvai unikalų palyginti aukštą pajūrio skardį. Aptariamoje teritorijoje sustumtinio morenos gūbrio viršuje (25–30 m aukštyje virš jūros lygio) yra ledyninės patvankos ežerų nuosėdų suformuota Girulių keiminė plynaukštė (Gudelis, 1998). Jos ledyninių nuogulų paviršius yra performuotas vėlesnių eolinių procesų – supustymų, išpustymų ir perpustymų. Smėlis įvairaus storio (nuo 1 iki 10 m) sluoksniu dengia didžiąją moreninės plynaukštės dalį. Jis yra suneštas iš jūros paplūdimio intensyviausios eolinės veiklos laikotarpiais – politorininiu, poatlantiniu, taip pat (matyt, kaip ir Kuršių nerijoje) ir XVI–XVIII a. naujausio katastrofinio pustymo Baltijos pajūryje laikotarpiu (Žulkus, 1990). Todėl vietovaizdžio teritorijoje keiminės plynaukštės paviršiuje galima rasti skirtingų laikotarpių eolinių darinių – parabolinių kopų ir barchaninių kopagūbrių arba jų išpustytų liekanų – kauburynų, gūbrių, kupstų. Šioje vietovaizdžio apyrubėje vyrauja (apie 70 %) prieš 40–50 metų sodintas pušynas su natūralia beržo priemaiša ir grupėmis išsidėsčiusiomis eglių polajinėmis kultūromis. Dažniausiai tai litorininės jūros terasoje augantys medynai, kur iki Antrojo pasaulinio karo vyravo pievos (palvė). Kita teritorija – arčiau Litorinos jūros šlaito, griovos, Olandų Kepurė bei teritorija šalia Tydeko upelio – apaugusi labai senais, iš dalies savaiminės kilmės, iš dalies sodintais medžiais (Kukuliškių šilas). Senesniuose medynuose, kurių amžius siekia nuo apie 150 iki apie 210 metų, vyrauja aborigeninės drevėtos pušys, kurių kamienų skersmuo pavieniais atvejais yra artimas 1 metrui. Taip pat čia aptinkama ąžuolų, kurių amžius – per 200 metų, ir eglių kurių amžius – per 120 metų. Tikėtina, kad tai savaiminės kilmės medžiai. Didesnę senesnių medžių grupę sudaro kultūrinės kilmės (sodinti) europinis kėniai, bukai, ąžuolai ir eglės, kurių amžius – per 100–150 metų. Rytinėje šios apyrubės dalyje yra nedidelis Tydeko raistas, kuriame auga drėgnas savaiminės kilmės juodalksnynas su beržų, kurių amžius – per 80 metų, priemaiša, o pomiškyje auga paparčiai, asiūkliai ir kiti raistams būdingi pomiškio augalai.

Kitas geomorfologinis mikrorajonas ir kraštovaizdžio apyrubė, kurią apima Olandų Kepurės vietovaizdis, yra senovinė jūros kranto zona su įvairių laikotarpių jūrinėmis terasomis ir pakrantės dariniais. Aukštesnis už dabartinį Baltijos ledyninio ežero, Litorinos ir postlitorinos laikotarpių jūros lygis paliko krantodaros pėdsakų skirtingame aukštyje virš jūros lygio. Tarp ryškiausių senovinės krantodaros geomorfologinių reliktų Karklės–Girulių ruože yra Litorinos jūros kranto šlaitas ir Postlitorinos jūros terasa (kuri galėjo būti ir išlygintas Litorinos jūros atabradas). Nuo šiuolaikinės jūros formuojamų darinių terasa atskirta pajūrio apsauginio kopagūbrio, o rytiniame pakraštyje šliejasi prie stataus, pietų kryptimi laipsniškai lėkštėjančio Litorinos jūros šlaito. Kadaise buvęs plokščias lyguminis jos paviršius dabar kauburiuotas, daubotas, smarkiai paveiktas eolinių procesų. Didesnėje terasos dalyje supustytos neaukštos, lėkštašlaitės, vietomis beveik išlygintos kopos. Postlitorinos terasoje yra išlikę keli akumuliaciniai kranto pylimai.

Status Litorinos jūros kranto šlaitas žymi senojo abrazinio jūros skardžio vietą, kur pakilęs jūros vanduo skalavo Olandų Kepurės–Rimkų moreninio gūbrio pietvakarinę dalį. Todėl Olandų Kepurės kalno, kurio didžiausias absoliutusis aukštis siekia 25–29 m, šlaitas laipsniškai leidžiasi į pietus, Girulių link. Santykinis šio senovinio šlaito aukštis (nuo postlitorininės jūros terasos viršaus iki keiminės plynaukštės briaunos) Olandų Kepurės vietovaizdžio ribose svyruoja nuo 8 iki 21 m. [A.U.]

Geologija ir geomorfologija

Teritorija yra virš Lietuvos–Lenkijos sineklizės, besileidžiančios pietvakarių kryptimi. Kristalinis pamatas čia slūgso 1,9 km gylyje. Priekvarterinių pagrindinių uolienų paviršiuje guli juros periodo karbonatingi moliai.

Pagal Lietuvos geomorfologinį rajonavimą teritorija yra Pajūrio žemumos ir Žemaičių aukštumos (Vakarų Žemaičių lygumos) sandūroje, Žemaičių–Kuršo geomorfologiniam rajonui priskiriamame gūbryje.

Svarbų vaidmenį, formuojantis teritorijos paviršiui, suvaidino pakraštinių ledyninių darinių akumuliacijos procesai. Didžiausią pleistoceninės dangos storymę paliko paskutinis apledėjimas, pasitraukęs iš šių teritorijų prieš 12–15 tūkst. metų.

Paskutinio apledėjimo metu teritoriją dengė dvi ledyninės plaštakos – Vakarų Žemaičių plaštaka ir Nemuno žemupio plaštaka. Ties Karkle minėtų dviejų ledyninių plaštakų sandūroje palikti moreniniai lankai susikerta beveik stačiu kampu. Prieš atsitraukdamos jos suformavo Klaipėdos-Karklės-Virkštininkų moreninį kalvagūbrį, kurio tarpplaštakinis moreninis kylis padengtas paskutinio ledynmečio palikta 20–30 m storio nuogulų danga, kuri baigiasi ties Baltijos jūra reikšmingiausiu teritorijos geomorfologiniu objektu – stačiu Didžiuoju pajūrio klifu. Ties juo nutrūksta jūrinės terasos, t. y. čia Baltijos pakrantės lyguma yra padalinta į dvi dalis, kurios jungiasi tik siauru paplūdimio ruožu.

Paskutinio apledėjimo ledyninių plaštakų suformuoti dariniai nulėmė ir Baltijos jūros kranto konfigūraciją. Pasitraukus ledynams, formuojantis Baltijos ledyniniam ežerui, Joldijos jūrai, Anciliaus ežerui, Litorinos jūrai ir pagaliau Baltijos jūrai, jūros vandens lygis kito ne vieną kartą. Kintant jūros vandens lygiui, keitėsi ir kranto linijos konfigūracija. Teritorija ne kartą buvo apsemta arba daugiau ar mažiau iškilusi virš jūros lygio. Litorinos jūra buvo apsėmusi regiono teritoriją, kur bangos išplovė ryškias pakopas ir skardžius, sunešė gerai perplautų įvairiagrūdžio ir smulkiagrūdžio smėlių dangą.

Jūrinis benčas – povandeninį šlaitą dengia stambūs ir smulkūs riedulynai ir iš žvirgždo bei gargždo suformuotas kietas, o iš smėlio ir aleurito – minkštas dugno paviršiaus substratas. Tarp šių pagrindinių dugno paviršiaus tipų gausu pereinamųjų tipų, todėl dugno reljefas sudėtingas. Judraus smėlio biotopas apima sekliausią ruožą nuo kranto linijos iki 4–5 m gylio. Nuo 5 iki 20–30 m gylio kieto substrato juostoje atsidengia iš riedulių ir gargždo sudaryta morena. Ties Olandų Kepurės kraštovaizdžio draustinio teritorija stambūs rieduliai išsimėtę prie pat kranto. [R.P.] [A.U.]

Su teritorija besiribojantys reljefo tipai
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s