Tyrimas | gamtos elementai

Miško augavietės

Litorinos jūros kranto šlaitas ir postlitorininė terasa dėl staigių reljefo ir drėkinimo pokyčių gradientų pasižymi kur kas įvairesne miško augaviečių mozaika negu Olandų Kepurės–Rimkų moreninio gūbrio mikrorajonas. Šioje kraštovaizdžio apyrubėje vyrauja apie 80 % teritorijoje augantis prieš 100–150 metų sodintas pušynas su natūralia beržų priemaiša ir grupėmis išsidėsčiusiomis eglių polajinėmis kultūromis. Tačiau greta seno sodinto pušyno su beržų priemaiša, kuris vyrauja didžiojoje teritorijos dalyje, ypač Litorinos atabrado lygumoje, Litorinos jūros šlaite ir griovose didelius plotus užima ir plačialapių miškų bendrijos. Dendrologiniu požiūriu ypač vertingos čia kadaise atsodintos retesnės ir introdukuotos medžių rūšys: bekotis ąžuolas (Quercus petrea) – įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, paprastasis bei šiaurinis ąžuolai, bukas ir europinis kėnis.

Apsauginis pajūrio kopagūbris

Olandų Kepurės vietovaizdis ypatingas tuo, kad čia dirbtinai suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris yra labai įvairaus aukščio – nuo 8 m jo pakraščiuose iki visiško išnykimo ties ardomu moreniniu skardžiu ir į pietus nuo jo. Be to, įdomu tai, kad čia greta žmogaus suformuoto apsauginio kopagūbrio atkarpų yra ir natūralios eolinės kilmės pajūrio pylimas. Užkopyje eolinių sąnašų sluoksnio storis – 0,6–1,7 metrai.

Jūros pakrantės dariniai

Jūros pakrantės dariniai, susiformavę aptariamos teritorijos viršvandeninėje kranto zonos dalyje, nuolat performuojami krantodaros procesų, vykstančių prie dabartinio daugiamečio jūros lygio, yra ketveriopi: jūros paplūdimys, apsauginis kopagūbris, teritorija, kur paplūdimys tiesiogiai pereina į postlitorininę terasą (bekopė zona), ir dabartinis ardomas moreninis skardis.

Apsauginio kopagūbrio ir užkopio smėlynų augalija 

Olandų Kepurės vietovaizdžio apsauginio kopagūbrio ir užkopio smėlynų augalijai būdinga žolinių psamofitų danga, kurioje aptinkama ir (sparčiai užpustomos) beržų ir šliaužiančių bei pajūrinių gluosnių (Salix repens ir S. daphnoides) grupių. Tarp psamofitų aptinkama tokių Rytų Baltijos pajūrio litoralinių endemų kaip baltijinis putelis (Trapogon heterospermus Schweig.), pajūrinė linažolė (Linaria loeselii Schweig.), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis Spreng.), baltijinė stoklė (Cakile baltica Jord.), sultingoji jūrasmiltė (Honkenya peploides (L.) Ehrh.).

Olandų Kepurės skardis

Kranto darinys, sudarantis išskirtinį Olandų Kepurės vietovaizdžio bruožą, yra Pajūrio (Olandų Kepurės) skardis piečiau Karklės. Šio jūros skardžio absoliutus aukštis virš jūros lygio svyruoja nuo +4,4 m iki +24,4 m. Kaip minėta, šis jūros skardis susidarė jūrai ardant Olandų Kepurės–Rimkų sustumtinio moreninio gūbrio šiaurės vakarų pakraštį. Skardį sudaro gargždingas-riedulingas moreninis priemolis, tačiau viršutinėje skardžio dalyje ardomi ir vėlesni eoliniai dariniai. Skardis – aktyvus, nepadengtas augalijos.

Paplūdimys ir krantas

Lietuvos pajūryje vyrauja smėlėti paplūdimiai, suklostyti iš bangų ir srovių nuardytų bei performuotų moreninių nuogulų. Tačiau smėlio nuogulų storis, dengiantis paplūdimį, kaip ir paplūdimio plotis, yra nevienodas skirtinguose kranto ruožuose ir priklauso nuo šių ruožų dinaminės būklės. Ties Olandų Kepure dėl kranto zonoje vyraujančios ardos, smėlio sąnašų, suklotų ant Litorinos ir Postlitorinos jūrų, nuosėdų storis paplūdimyje siekia vos 0,1–0,2 m. Čia paplūdimys siauras (15–25 m pločio), bet palyginti aukštas, iki 2,5 m virš jūros lygio. Jo nuogulose vyrauja smėlis su gargždo ir žvirgždo priemaiša. Jame yra stambių riedulių. Dėl bangų ardomo skardžio, kurį dar paplauna gruntinis vanduo, nuogriuvų ir nuošliaužų, paplūdimio viršuje gausu nuvirtusių medžių. Status atabradas iki 5 m gylio padengtas plonu smulkiagrūdžio smėlio sluoksniu. Dėl judrių, bangavimo aktyviai veikiamų nuogulų nei paplūdimyje, nei priekrantėje nėra nuolatinių augalijos bendrijų. Žemiau, iki 12–15 m gylio, apie 2–3 km nuo kranto, driekiasi nuolaidus ardomas riedulių-gargždo moreninis benčas. Čia ant akmenų įsikūrusios jūros dumblių banguolių bendrijos (Oleninas, Labanauskas, 1995). Didelė faunos įvairovė, vyrauja moliuskai – midijos, vienas iš labiausiai tinkančių strimelių nerštavietėms biotopų. Žemiau, iki 30 m gylio, tęsiasi akumuliacinė povandeninio atabrado dalis su vis didėjančia žvirgždo ir smėlio priemaiša tarp riedulių ir gargždo. Dėl stabilaus grunto, didelės dugno nuogulų įvairovės ir pakankamos šviesos čia yra pati didžiausia Lietuvos pakrantėje biologinė įvairovė (Oleninas ir kt., 1996). Dar žemiau vyrauja smulkus smėlis ir dumblas su moliuskais Macoma balthica. Čia, kur smulkios dugno nuogulos ir trūksta šviesos, biologinė įvairovė jau gerokai skurdesnė. [A.U.]

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s