Tyrimas | Melnaragio pilis

Melnaragio (Poys?) pilis (gynybiniai įtvirtinimai)

Buvusiose kuršių žemėse Lietuvos teritorijoje (Pilsotas, Mėguva ir Ceklis) žinoma apie 90 piliakalnių. Kuršių Pilsoto etninėje žemėje Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnis yra šeštasis rastas piliakalnis. Kuršių Melnaragio piliakalnis yra labai mįslingas, šio pilies kalno žemėlapiuose nefiksavo nė vokiečių kartografai, apie jį nėra patikimų duomenų senoviniuose metraščiuose. Galima tik prielaida (Urbis, 2017), kad tai galėtų būti Poys pilis, 1253 m. paminėta kuršių žemių dalinimo akte kaip kuršių pilis Melnaragėje (Mellneraggen). Akte minima, kad pilį juosė gynybinis griovys.

Kuršių pilys Klaipėdos apylinkėse (pagal Mortensen)

Karingieji kuršiai, vikingautojų gentis, privalėjo turėti savo pilių pačiame pajūryje. Šiuo metu žinoma tik vienintelė Palanga, tačiau neatmestina tikimybė, kad tokių piliaviečių ant jūros kranto galėjo būti ir daugiau (Kavaliauskas, 2017).

Tai pajūrio piliakalnis tarp Klaipėdos ir Palangos, ant Litorinos jūros terasos – kalvagūbrio šlaito, piečiau Melnaragio iškyšulio ir Melnamežės (Olandų Kepurės) kalvos, turėjęs strateginę reikšmę kuršiams. Naujai aptiktasis piliakalnis leis iš naujo įvertinti kuršių istoriją, jų gyvenamąsias vietas.

Unikalų šį piliakalnį daro ir tai, kad apie jį nėra išlikusių (žinomų) rašytinių šaltinių, apie jį neužsimenama nei žinomuose viduramžių metraščiuose, nei ankstesniuose istorikų darbuose. Vien tai, kad piliakalnio aikštelėje rastas solidus kultūrinis sluoksnis, rodo, jog būta ne pilalės, slėptuvės, o citadelės, kurioje gyventa.

Daugelis buvusių baltų vikingų citadelių jau yra nustatytos, o kita dalis jų sunaikintos. Kur stovėjo kuršių pilys, tyrinėtojams buvo daug lengviau atsekti iš 1253 ir 1291 m. rašytų Kuršo dalybų aktų, nes dokumentuose paminėta daugelis pilių. Pagal jų pavadinimus buvo galima lokalizuoti ir pačius piliakalnius. Todėl aptikti naują, jokiuose šaltiniuose nepaminėtą pilies kalną kuršių žemėse yra išties sudėtinga. Kuršo dalybų akte yra paminėtos mažiausios kuršių Pilsoto žemės pilys, kurių vietų iki šiol nelokalizuojame: tai Poys, Mutene, Octe, Galmene, Kalotės piliavietės. O čia aptikta, kaip galima manyti, net nepaminėtos pilies vieta. Palanga garsėjo kaip vikingų prekybinis centras, tad gal ir Melnaragės tokios būta (Genys, 2017). Taip pat galime daryti prielaidą, kad rastoji piliavietė gali būti Poys pilies vieta, rodoma kaip pilis pajūryje (Urbis, 2017).

Šioje vietoje, vėjo ir žmogaus apardytame šlaite, aptiktus nupustyto pylimo likučius, užslinkusį griovį prieš pylimą, retą vikingų laikų gintarinį amuletą ir geležies amžiaus keramikos šukių, apdegusių akmenų, kuriuos rado Darius Stončius ir Denisas Nikitenka, archeologas Gintautas Zabiela (2016) oficialiai patvirtino kaip kuršiškus.

XVII–XVIII a. pustomų smėlynų ir XIX a. pabaigoje sodinto Foersterei (Girulių) miško parko teritorijoje archeologinių radinių pasitaiko net paviršiuje. Žurnalistas D. Nikitenka šioje vietoje rado kuršiškos keramikos ir netgi gintarinį kabutį, kurie gali būti datuojami maždaug nuo VIII–IX iki XII–XIII a. Sprendžiant pagal šiuo metu aptiktus duomenis, kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnis gali būti datuojamas I tūkstantmečio po Kristaus antrąja puse – II tūkstantmečio pradžia (Zabiela, 2017).

Kuršių Melnaragio (Kukuliškių) piliakalnį 2016 m. liepos 29 d. oficialiai identifikavo biologijos daktaras D. Stončius pajūryje, Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, tarp Kukuliškių kaimo ir lankytojų pamėgto Olandų Kepurės skardžio. Kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnį jis aptiko lankydamasis Litorinos pajūrio terasoje, šalia pažintinio Litorinos tako.

O jau 2016 m. rugpjūčio mėnesį Klaipėdos universiteto (KU) archeologai savo tyrimų objektu pasirinko būtent šią vietovę – manytina buvusį piliakalnį. Kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnis yra labai mįslingas, apie jį neužsimenama jokiuose senoviniuose metraščiuose. Šio pilies kalno žemėlapiuose nefiksavo nė vokiečių kartografai. Iki rudens buvo vykdomi archeologinio komplekso žvalgomieji tyrimai, kuriuos atliko KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantai Miglė Urbonaitė-Ubė ir Edvinas Ubis.

2016 m. rudenį Pajūrio regioninio parko direkcijai kreipusis į Kultūros paveldo departamentą dėl galimybės patvirtinti aptikto piliakalnio faktą ir suteikti jam teisinę apsaugą, 2017 m. kovo 7 d. Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos ketvirtoji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė suteikti piliakalniui teisinę apsaugą, o kovo 13 d. kultūros vertybė buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Piliakalniui buvo suteiktas Kukuliškių pavadinimas dėl netoliese esančio Kukuliškių kaimo.

Reikėtų paminėti, kad nekilnojamo kultūros paveldo XIX a. pabaigos objektams suteikiamų pavadinimų tradicija – pagal artimiausią einamuoju laikotarpiu esamą vietovardį (šiuo atveju – Kukuliškių (Karkelbėkio, Kukelbrodės) kaimo toponimą) nenusako tikrųjų archeologinio objekto toponimų. Tad piliakalnį reikėtų įvardyti kaip kuršių Melnragio (Poys?) piliakalnį, kadangi ši vietovė iki XX a. pr. visada priklausė Melnaragio (Mellneraggen) administraciniam teritoriniam vienetui. Tai yra arčiausiai jūros esantis piliakalnis po Birutės kalno. Artimajame pajūryje daugiau tokių piliakalnių nerandama.

Kaip vertingosios kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnio savybės yra įvardyti žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, aikštelė, pylimai, grioviai ir pietinėje piliakalnio dalyje, ties buvusiais gynybiniais grioviais ir pylimais, aptiktas apie 60 cm storio vertingas kultūrinis sluoksnis. Detalesnis piliakalnio kultūrinio sluoksnio storis neaiškus – netyrinėtas.

Jūros kranto kyšulys, iš ŠR ir ŠV juosiamas šaltiniuotų raguvų, PR pusėje pereina į gretimą aukštumą. Kyšulys apaugęs lapuočių mišku, o PV šlaitas – pušimis. Kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga ŠV–PR kryptimi, apie 38×20 m dydžio, apaugusi lapuočiais medžiais.

Pylimai nuskleisti, pirmame pylime įkastas informacinis stendas, per juos eina pažintinis Litorinos takas. Pirmas apie 6 m pločio ir 0,5 m gylio griovys yra tarp abiejų pylimų, antrasis apie 10 m pločio griovys yra priešais antrą pylimą; grioviai užslinkę, likę tik jų žymės. Kuršių Melnaragio (Poys? Kukuliškių) piliakalnio šlaitai statūs: nuo jūros pusės apie 13 m, nuo raguvų – 6–10 m aukščio. Šlaitai apaugę lapuočiais medžiais, tik PV šlaitas – pušimis, ŠR šlaite įrengti laiptai.

Archeologas dr. Gintautas Zabiela, remdamasis šioje vietoje rastomis keramikos šukėmis, teigia, kad šalia piliakalnio būta gyvenvietės, o pats piliakalnis gali būti vėlyvojo geležies amžiaus. Jo nuomone, šis rašytiniuose šaltiniuose nepaminėtas piliakalnis leis iš naujo įvertinti kuršių istoriją. Tai iki šiol antrasis pajūryje aptiktas piliakalnis. Atlikus detalius archeologinius tyrimus, planuojama piliakalnį įtraukti į Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą ir pritaikyti lankytojams.

Šiuo metu svarstomos tolesnės piliakalnio priežiūros ir tvarkymo galimybės.

Atrastas Kukuliškių piliakalnis Klaipėdos rajone | Arūno Strazdo nuotr.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s