Tyrimas | Karklininkų Anė

Kaip žvarbus vėjas lygina smėlio kauburėlius pajūrio kapinaitėse, taip negailestingas laikas dildo atmintį, užmarštin pasiglemždamas pajūrio žmonių gyvenimo įvykius, jų būdą ir jausmus…

Seniai seniai Karklininkų kaimo pakraštyje, prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir gyveno čia moteris, Anės vardą turėjusi. Ji dažnai lankydavusi Melnamežės (Olandų Kepurės) kalną, nuo kurio apžvelgusi jūros platybes tik liūdnai atsidusdavo, nesulaukusi iš jūros jau negrįšiančių savo vyrų.

Tai buvo ori ir stipri moteris, tačiau jos labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Ir tik iš jos lūšnelės kamino rūkstantis dūmas bylojo apie Anės egzistavimą. Tiesa, kartais užsukdavo pas Anę vienas kitas įkaušęs žvejys, kuris čia nakvynę gaudavo, o ryte išeidavo išsiblaivęs, nuotaikingas, žvalus. Bet ne, Anė jų neviliojo, o jei kuris užsukdavo, tai to nevarė. Už tai ir niršo kaimo moterys, kad ji retkarčiais jų vyrus užjausdavusi. Net ragana vadindavo. Būta ir liūdnesnių nutikimų, kai Karklininkų žvejų moterys Anei langus išdaužydavusios, pačią apkuldavusios. Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir tik ramiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama ir kaskart liūdnomis akimis nuo Melnamežės žvelgdama į pasišiaušusią Baltijos jūrą, iš kurios negrįžo jos vyrai…

Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, neaišku.

Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakariu prie Melnamežės ir palaidojo.

Kiek vėliau kažkas nedidelį krikštą be įrašo pastatė, dar kažkas kurį laiką pavasariais jos kapelį puošė…

Jos vietoj galėjo būti Marta, Evė, Trūdė ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusio žvejo moteris…

Praėjo dešimtmečiai. Per tą laiką Baltijos bangos daug pajūrio žvejų vargo užmarštin nuskalavo. Išėjo anapilin visi Karklininkų Anę pažinoję žmonės. Jaunesni nieko neatmena… Tačiau liko legenda apie moterį, kuri ant Olandų Kepurės (Melnamežės) vis dar laukia iš jūros sugrįžtančių.

Tokią jau šio krašto iš senų žvejų lūpų išgirstą istoriją užrašė Bernardas Aleknavičius.

Atminimą apie Karklininkų Anę saugo ir krikšto fundatorė – Karklės bendruomenė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s