Tyrimas | Istorinis Foersterei (Girulių) miško parkas

Bendroji raida

Pajūrio ruožas, esantis tarp Klaipėdos ir Palangos, XVI–XX a. buvo tankiai gyvenama teritorija, kuri formavosi keletą šimtmečių. Istoriniuose šaltiniuose iš dabartinės parko zonos anksčiausiai minima Kalotė – 1253 m. krašto dalybų rašte tarp Ordino ir Kuršo vyskupo.

XIII a. viduryje, kai kūrėsi miestas, Klaipėdos apylinkėse buvo nemažai miškų. Tačiau dėl intensyvios žmonių veiklos miškai pradėjo sparčiai nykti. Daug medienos reikėjo pilies ir namų, kuriuos nuolat naikino gaisrai, taip pat laivų statybai.

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir po Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV a. buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą Rygos link, normalų funkcionavimą ir apsaugą.

Klaipėdos apylinkės iki XV a. pradžios buvo turtingos miškų. Čia augo didžiuliai ąžuolai ir bukai, kuriems buvo daugiau nei 600 metų. Pušynai saugojo miestą nuo vėjų ir smėlio pustymo. Paminėtina, kad dalis miškų buvo iškirsta statant miestą ir laivus. Tad XVII a. pabaigoje Klaipėdos apylinkių miškai buvo gerokai apretinti.

XVI a. istoriniai dokumentai nurodo, kad aplink Klaipėdą miškų situacija buvo tragiška: 1595 m. kunigaikščio Georgo Friedricho atsakyme klaipėdiečiams buvo pasakyta, kad miškai aplink Klaipėdą yra taip iškirsti, kad net valdovas medieną piliai turi gabenti iš tolimesnių apskričių. Dėl to miesto prašymas medienos laivams ir pastatams negali būti patenkintas. O 1613 m. kunigaikščio įsaku kirsti žalią mišką buvo griežtai uždrausta.

Kaip galime matyti iš 1670 m. J. Narūnavičiaus-Naronskio žemėlapio, miškų pajūryje šiauriau Klaipėdos ilgą laiką nebuvo iki Septynerių metų karo – ši teritorija žemėlapyje nupiešta kaip smėlio kopų ir smėlynų dykynė.

Istoriniuose šaltiniuose minimas Melnragio miškas greičiausiai bus dabartinės Olandų Kepurės kalno senasis pavadinimas. Melnragė kuršių ir latvių kalbose reiškia „juodas ragas“. Tai mišku apaugęs ragas arba žemės juodumu išsiskiriantis sausumos lopinėlis, matomas iš jūros. Visiškai aišku, kad pavadinimas jūrinis, turintis navigacinę reikšmę. Melnragės ragas ir miškas, matyt, buvo iš jūros gerai matomas orientyras – juodas ragas smėlio pakrantėje.

1725 m. žemėlapyje, kuriame vaizduojamos Klaipėdos apylinkės, Melnragė pažymėta ne prie švyturio, kaip esame šiandien įpratę, o prie Karklės, beveik šiandieninių Girulių vietoje. Tai tik patvirtina prielaidą, kad Olandų Kepurės kalnas yra Melnragio iškyšulys ir šiauriau esantis kaimas. Šiame žemėlapyje parodyti ir keli miško lopinėliai ant Olandų Kepurės kalno ir šalia Purmalių, piečiau Kalotės ežero.

Istoriniai dokumentai aiškia nurodo, kur yra buvusi Senoji Melnragė, – ogi šalia rago, ir tai išsprendžia jūrinio rago pavadinimo reikšmę – Melnragė – „juodas ragas“. Senieji kuršiai į jūrą išsikišusį aukštą juodos žemės ragą su dideliais akmenimis prie jo turėjo aplenkti kaip pavojingą laivybai objektą. Antra vertus, tokie aukšti skardžiai su ąžuolų gojeliais turėjo ir mitologinę reikšmę. Čia vešėjo šventi apeiginiai miškeliai, kurie buvo saugomi. Tokių ypatingų vietų buvo palei visą Baltijos jūrą: Naujieji Kuršiai Sambijos pusiasalyje Prūsijoje, Arkonos šventykla – Riugeno saloje ir pagaliau Rambyno kalnas prie Nemuno. Matyt, tokio švento miško gabalėlis yra Olandų Kepurės miškelis.

Nuo seno jūrininkai, atplaukę į šiandieninį Lietuvos pajūrį, ties Klaipėda pirmiausia matė Olandų Kepurės kalvą su ant jos augančiu miško gojeliu. Olandų Kepurės gojelis kartografijoje žymimas nuo 1648 m., o kaip jūrinis ženklas žemėlapyje pažymėtas 1758 metais. Olandų Kepurės kalva, kepurės silueto gojelis, susiformavęs XVIII a. pradžioje, pavadinimą gavo, kai mezgėsi intensyviausi prekybiniai ryšiai su Olandija – 1664–1710 metais. Pirmasis Olandų Kepurės piešinys locijoje pateiktas 1818 m., o kalvos formos vaizdas buvo saugomas beveik 200 metų.

XVIII a. pradžioje bandyta atsodinti skurdų Melnragės miškelį, kuris užstojo nuo smėlio miestiečių laukus. Tačiau šis miškelis, kaip ir nerijos miškai, buvo nuniokotas per Septynerių metų karą.

XVIII a. viduryje, per Septynerių metų karą tarp tuometinės carinės Rusijos ir Rytų Prūsijos, Klaipėdos apylinkės galutinai liko be miškų. 1757–1763 m., rusų kariuomenės okupacijos metu, buvo sudeginti kaimai, išgrobstyti gyvuliai, uždėti dideli mokesčiai ir galutinai iškirsti likę miškai. Tuomet su bangomis jūra gausiai metė smėlio, o jis buvo supustomas į kopas, kurios slinko, grasindamos miestelėnų laukams ir pačiam miestui.

XVIII a. antrojoje pusėje smėlis, nesutikdamas kliūčių, nuo jūros pusės atakavo Klaipėdą. Stiprūs jūriniai vėjai ir pustomas smėlis vertė miestiečius kurti žaliąsias apsaugines užtūras, kad nebūtų užnešti laukai ir marių protaka. Miestiečiai savo pievas ir dirbamą žemę užmiestyje dar mėgino ginti nuo stichijos krūmų ir medžių eilėmis. Bet tai mažai gelbėjo.

Po Septynerių metų karo (1757–1763) grėsminga smėlynų situacija susirūpino Prūsijos vyriausybė. 1765 m. karalius Frydrichas II išleido įsakymą, kuriuo ragino smėlingus rajonus apsėti, aptverti tvoromis, apjuosti grioviais.

XVIII a. pabaigoje, naikindamas augmeniją, smėlis grėsmingai artėjo prie Danės. Kaip minėta, pajūrio smėlynų vis daugėjo, nepadėjo ir valstybės parama jiems stabdyti. Miesto ganyklų užpustymas smėliu tuo metu buvo tikra nelaimė, būtent nuo tada, kai girininkas Meisneris palei pat jūros krantą besitęsiantį Melnragės mišką, iki Septynerių metų karo labai saugotą, bet rusų nusiaubtą, pripažino nevertu tvarkyti ir atidavė deputatams, turintiems teisę laisvai kirsti medžius, tuo pasmerkdamas jį visiškam sunaikinimui.

1807 m. Prūsijos karališkajai šeimai apsigyvenus Klaipėdoje, jos nariai labai mėgo išvykas po apylinkes. Išlikęs princesės Marijos Anos Amalijos (Marie Anna Amalie) apibūdinimas Olandų Kepurės kaip miško oazės smėlynų dykumoje: „Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandenų toliai. Tada aš prisimenu vandenyną“ (Demereckas, 2015.

1809 m. krašto valdžios išleistame potvarkyje buvo įsipareigota smėliu užpustytus plotus paversti naudą teikiančiais miškais. Susirūpinta pajūriu ties Klaipėda. 1809 m. vyriausybė priskyrė miestui nemažą pajūrio ruožą su sąlyga, kad jis bus apsodintas medžiais ir paverstas mišku. Buvo išrinktas apmokamas miesto želdinių inspektorius, kuris ir pradėjo organizuoti šiuos darbus.

Olandų Kepurės kalva su aukštu krantu, jau 1821 m. buvo apželdinta nedideliais medeliais, kurie jūreiviams buvo svarbus orientyras.

Karlas Veitas, Klaipėdos uosto statybos inspektorius, 1821 m. sausio mėnesį parašyto darbo „Klaipėdos uosto ir jame pastatytų įrenginių aprašymas su situaciniu planu“ paskutinėje dalyje aprašo Olandų Kepurę: „Minėtas pušynėlis (Kiehnen Wadchen) Olandų Kepurė, 17 magdeburginių margų (4,34 ha) ploto, yra beveik prie pat jūros ant vienos apvalios kalvos viršūnės.“ K. Demereckas patikslino, kad Magdeburgo margas lygus 25,53225 arų (Demereckas, 2015). Dėl savo aukštos padėties jis labai toli jūroje matomas ir yra pirmasis objektas Klaipėdos pakrantėje, kuris atkreipia laivininko dėmesį, todėl tarnauja jūrininkams kaip kranto ženklas (Land-MarQue) ir yra labai saugomas. Taip pat inspektorius pažymėjo, kad dėl to kaip vienas iš uostui priklausančių ir iš pastarojo fondo išlaikomų objektų, pastarasis buvo patikėtas valdyti Pirklių gildijai. Pirkliai pušynėlio priežiūrai buvo paskyrę miško sargą. Būgštaujant, kad senos, iš dalies ligotos šio pušynėlio pušys jau neilgai išlaikys, buvo pažadėta jį padidinti 72 margais (18,38 ha) iš šalia esančių smėlio plotų. Šie margai kartu su Olandų Kepurės miškeliu turį būti aptverti jau kitą – 1822 metų – pavasarį.

1822–1823 m. Klaipėdai buvo priskirtas naujas, iki tol priklausęs Melnragei, nualinto miško plotas. Tokie dideli apželdinimo darbai buvo ne pagal jėgas miestui, kuriam nuolat trūko lėšų. Darbai vyko lėtai, neretai sodinukai žūdavo, sodinti reikėdavo iš naujo.

Klaipėdos pirkliai parėmė šios pakrantės ruožo apsodinimo miškų idėją, kurios varomoji jėga buvo Pirklių gildijos narys ir miesto tarybos narys Johanas Adolfas Klempovas (Johann Adolph Klempow, 1779–1843). Jo pastangomis pradėtas sodinti miškas ilgą laiką buvo vadinamas Klempovo plantacijomis.

Pirmoji užduotis buvo sustabdyti smėlio pustymą, tad jau 1830 m. visa pakrantė nuo Olandų Kepurės iki Melnragės buvo apsodinta lapuočių ir spygliuočių medeliais.

1834 m. vyriausybės nutarimu pajūrio ruožas ties Klaipėda buvo perduotas vietinei pirklių organizacijai smėlynams tvarkyti Darbai paspartėjo – nuo XIX a. vidurio apželdinimas jau vyko nuosekliai, sistemingai.

1857 m. buvo sudarytas apželdinimo planas, apėmęs aštuoniolika metų. Pradėta smėlingus plotus užsėti medžių sėklomis, kankorėžiais, sodinti medelyne išaugintus sodinukus. Pagaliau nuspręsta, kad tinkamiausios pajūriui yra pušys. Jų daugiausia buvo ir sodinama. Tačiau dėl įvairumo buvo sodinama ir raudonųjų ąžuolų, kaštonų, klevų, skroblų, maumedžių, beržų, eglių, įvairių pušų. Mišriame miške greičiau susidarė juodžemio sluoksnis, įvairi lapija teikė miškui grožio, spalvingumo. Paūgėjusį mišką imta pritaikyti miesto gyventojų poilsiui.

1863 m. Klaipėdos pirkliai iš valstybės išsinuomoja teritoriją už apgyvento Melnragės kaimo pajūrio kurortui steigti. Ją pavadina Klempovo pajūrio kurortu, tačiau centrinės valdžios jau 1876 m. gegužės 2 d. įsaku Klempow pavadinimas pakeičiamas Foersterei (dab. Giruliai). Čia įrengtas kurortas. Ant viršutinės šlaito briaunos ir papėdėje jūros link buvo pradėtos statyti puošnios medinės vilos. Jos buvo dviejų aukštų, su mansardomis, bokšteliais ir balkonais, pastatytos ant šlaito, su terasomis į jūros pusę. Aplinkiniame miške pasodinta retų, Lietuvoje neaugusių medžių, nutiestas kelias į Melnragę, įrengti miško takai į paplūdimį ir Olandų Kepurės kalną.

Foersterei miško parko takų tinklas ir buvę reikšmingiausi objektai

Miško parkas

XIX a. viduryje pradėti smėlynų pustymo stabdymo darbai tarp Melnragės ir Karckelbecko (Karklabėkis, iki XIX a. vid. Karklininkai, dab. Karklė) leido įrengti puikius paplūdimius ir vilas su gražiu mišku prie jūros. Miško parkas buvo kuriamas aplink Foersterei kurortą ir į šiaurę nuo jo. Tiriamojoje teritorijoje yra išlikę šiaurinio Foersterei kurorto miško parko fragmentų iki Olandų Kepurės kalno ir skardžio. Tai takų sistema išilgai kranto su apžvalgos ir atokvėpio aikštelėmis (Die Kanzel, Waldkapelle, Miramare, Bellewue, In den Tannen ir Holländische Mütze), įrengtais laiptais per griovas ir sodintais vietiniais ir svetimžemiais sumedėjusiais augalais, kurie jau po 60 metų sukūrė nuostabų pajūrio miško parko vaizdinį su takais, vedančiais į paplūdimį.

Foersterei miško parkas formuotas kaip kalnuotos vietovės su atvirais vaizdais pasivaikščiojimo ir poilsio gamtoje teritorija. Foersterei kurorto svečiai ir vietos gyventojai, pasivaikščioję miško parko takais, galėjo grožėtis atviromis panoramomis su jūros vaizdu iš specialiai įrengtų aikštelių (Die Kanzel, Miramare, Waldkapelle ir Bellevue) kaip kalnuotose vietovėse.

Citata iš XX a. pr. spaudos: „Žaviausia Girulių dalis: per daubas ir tiltelius, pro didingas kėnis, galingas melsvąsias Norvegijos pušis, ūksmingas ir puikus miško keliukas vedantis šiaurėn. Drei Berge, Miramare, Waldkapelle ir Bellevue siūlė sustoti pasigrožėti maloniais jūros ir pakrantės vaizdais.“

Aikštelė Die Kanzel („Sakykla“) buvo garsus atokvėpio punktas Foersterei miško parke. Ji buvo masiškai lankoma dėl gražaus vaizdo, atsiveriančio nuo aukšto skardžio, įmantrūs natūralaus medžio turėklai, suolai ir stalai traukė lankytojus čia pasigėrėti gamta. Šiuo metu dėl aukštų medžių ir vietovės nepriežiūros atvirų erdvių vaizdas užblokuotas.

Aikštelė “Sakykla“ (Die Kanzel)

Gražiausia miško parko dalis išsidėsčiusi ant trijų kalvų, kur ant vidurinės stovi medinis paviljonas. Šis paviljonas, pastatytas 1898 m. miške, dėl aplinkui augančio ąžuolyno ir bukų miško buvo vadinamas Waldkapelle („Miško koplyčia“). Miško keliukas, apaugęs galingais medžiais, veda į šiaurę iki Olandų Kepurės kalno, nuo kurio atsiveria įspūdingi jūros vaizdai. Kiti keliai veda į paplūdimį, kur smėlėti krantai džiugina lankytojus.

“Miško koplyčia“ (Waldkapelle)
Apžvalgos aikštelė “Drei Brege“
Veigelio tiltas

1907 m. miesto tarybos nario Enziano Bacho (vadinto Congu) iniciatyva buvo pradėtas kurti miško ežerėlis su sala. Šio tvenkinio krantuose buvo įrengti takai ir suoliukai. Šią idėja finansiškai parėmė tuometinis žymiausias Klaipėdos mecenatas Hermanas Gerlachas (Hermann Gerlach), kurio vardu buvo pavadinta ežerėlio sala.

Iki pat 1939 m. miškas ir toliau buvo sodinamas bei kruopščiai prižiūrimas. Tai pasišventusių girininkų Sandnerio (Sandner), Veigelio (Weigel) ir paskutinio Linco (Lintz) nuopelnas.

Miško ežerėlis (Waldsee)
Ištrauka iš B.Aleknavičiaus knygos “Žvejų kaimelio kronika“

 

A.U.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s