Karklės Atlasas

Kraštovaizdžio raida

Reklama

Geodinaminiai procesai ir reljefas

Aptarti šiandieninės Karklės teritorijos geodinaminių procesų ir reljefo kaitos raidą reikėtų pradėti nuo Lietuvos pajūryje stūksojusio moreninio gūbrio, kurį prieš 12–15 tūkstančių metų atsitraukdamas suformavo ledynas. Svarbų vaidmenį formuojantis teritorijos paviršiui vaidino pakraštinių ledyninių darinių akumuliacijos procesai. Didžiausią pleistoceninės dangos storymę paliko paskutinis apledėjimas, kurio metu teritoriją dengė dvi ledyninės plaštakos – didesniąją šiaurinę dalį buvo užėmusi Vakarų Žemaičių plaštaka, o mažesniąją pietinę, Parko, dalį – Nemuno žemupio plaštaka. Prieš atsitraukdamos jos suformavo Klaipėdos–Karklės–Virkštininkų moreninį kalvagūbrį. Ties Karkle minėtų dviejų ledyninių plaštakų sandūroje palikti moreniniai lankai susikerta beveik stačiu kampu. Tarpplaštakinis moreninis kylis baigiasi ties Baltijos jūra reikšmingiausiu Parko geomorfologiniu objektu – stačiu Didžiuoju pajūrio klifu (Olandų Kepure, Melragiu, Melmuiža). Ties juo nutrūksta jūrinės terasos, t. y. čia Baltijos pakrantės lyguma yra padalinta į dvi dalis, kurios jungiasi tik siauru paplūdimio ruožu. Toliau į šiaurę nuo Didžiojo pajūrio klifo, Plazės gamtinio rezervato teritorijoje, driekiasi kitas unikalus kraštovaizdžio elementas – Mažasis pajūrio klifas, sudarytas iš 7–10 m aukščio morenos ir ant jo susiformavusių mažųjų kopų atodangų.

Paskutiniojo apledėjimo ledyninių plaštakų suformuoti dariniai nulėmė ir Baltijos jūros kranto konfigūraciją. Pasitraukus ledynams, formuojantis Baltijos ledyniniam ežerui, Joldijos jūrai, Anciliaus ežerui, Litorinos jūrai ir pagaliau Baltijos jūrai, jūros vandens lygis kito ne vieną kartą. Kintant jūros vandens lygiui, kito ir kranto linijos konfigūracija. Teritorija ne kartą buvo apsemta arba daugiau ar mažiau iškilusi virš jūros lygio. Slūgstant Litorinos jūrai, bangos išplovė ryškias pakopas. Pasitraukus jūros krantui, žemesnės vietos pelkėjo. Užpelkėjęs ruožas ryškus šiaurinėje ir rytinėje Karklės dalyje (šiauriau Rikinės upelio). Tarpplaštakinio moreninio masyvo ties Karkle pagrindinių uolienų paviršių išlygino paskutinio ledynmečio palikta 20–30 m storio nuogulų danga.

Karklės teritorijos kraštovaizdžio pamatą sukūrė jūra, jį keitė vėjas ir žmogaus veikla. Dėl praeityje intensyvios jūrinės veiklos, paviršiaus reljefe aiškiai išskiriami ruožai, lygiagretūs krantui. Nors vakarinė, pakrantinė, Parko dalis, geomorfologiškai priskiriama žemumai, o rytinė – aukštumai, visoje Parko teritorijoje vyrauja lyguminis kraštovaizdis. Paplūdimys ir kauburiuotas pakrantės ruožas yra dabartinės jūros sukurti dariniai. Perėjus kauburiuotą ruožą, patenkama į senovinės Litorinos jūros terasinę lygumą.

Pagal Lietuvos geomorfologinį rajonavimą Karklė yra Pajūrio žemumos ir Žemaičių aukštumos (Vakarų Žemaičių lygumos) sandūroje. Karklė yra ant Žemaičių-Kuršo geomorfologiniam rajonui priskirto gūbrio, kuris vakariniu kraštu nusileidžia į pajūrio skardžius (klifus) Baltijos jūros krante. Karklės šiaurės vakarų dalyje minėtas gūbrys, poledyniniu laikotarpiu hidrologinių ir vėjo erozinių procesų veikiamas, persiformavo į Baltijos jūros pakrantės lygumą, rytinėje Karklės dalyje plyti prieledyninių patvanktinių baseinų išlygintas reljefas ir tik pietinėje Karklės dalyje (Olandų Kepurės (Melnragio, Melnmuižos) kalno teritorija) gūbrys išliko ryškesnis. XVII–XIX a. siautėjusi Rytų Baltijos smėlio stichija palietė ir Karklę, jos vakarinė dalis daugelyje vietų buvo pustoma smėlio, formavosi kopinis teritorijos reljefas. Tačiau pertvarkius ir po XX a. vidurio rekonstravus Klaipėdos uosto vartus, dalį sukaupto smėlio nuo kranto bangos nuplovė į jūrą, ir atsivėrė pliki moreniniai pajūrio skardžiai (klifai).

Įvairių geodinaminių procesų metu Karklės teritorijoje suformuotas labai unikalus geologinis darinys, kur akmenuota jūros akvatorija pereina į siaurą akmenuotą paplūdimį. Jo kranto liniją paryškina pajūrio moreninis skardis, kurio tik labai žemos vietos pripustytos smėlio kopų. Už šių kopų plačiau ar siauriau plyti terasinė Litorinos jūros lyguma ir jos papelkėjusi užkopinė dubuma, pereinanti į moreninius prieledyninių patvanktinių baseinų išlyginto reljefo lygumas su siaurais ilgais statokų šlaitų sustumtiniais moreniniais gūbriais, pelkėtų lomų, nutįsusių šiaurės–pietų kryptimi. Pietuose aiškiai išryškėja Olandų Kepurės (Melnragio, Melnmuižos) kalnas ir pajūrio skardis.

Išskirtinis Karklės kraštovaizdžio komponentas – prieš 12–15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje slūgsojusio ledyno suformuotas moreninis gūbrys, kurio viena iš kalvų yra pajūryje esanti Olandų Kepurė (Melnragis, Melnmuiža), siekianti net 24 metrus. Nuo šios kalvos ir jos 16 m iškylančio pajūrio skardžio atsiveria puiki jūros panorama.

Ryški hidrologinių objektų įtaka Karklės reljefui. Tai negilus, nedidelis 6,07 ha ploto liekaninės kilmės Plocio (Plazės, Plocio) ežerėlis, esantis už kelių šimtų metrų nuo jūros, ypač retas jūrinės lygumos kraštovaizdžio elementas. Trys iki šių dienų išlikę mažieji pajūrio upeliai, įtekantys į Baltijos jūrą, – tai Rikinė (Rikinikė, Didžioji Karkla), Cypa (Gaigalupė, Mažoji Karkla) ir Tydekas (Tydek, Tydekupe). Pažymėtina, kad Karklėje yra minimi dar keli maži bevardžiai upeliukai, išbėgdavę į Baltijos jūrą, tačiau, spėtina, tai pajūrio morenose buvusios nedidelės išgraužos, kurios prisipildydavo tik didžiausių liūčių metu, o vėliau užpustytos smėliais. Šiuo metu vanduo šiomis išgraužomis ištekanta tik kaip pajūrio skardžių šaltiniai. Pajūrio upeliai Karklės paplūdimį daro ypač unikalų, nes jis yra labai dinamiškas, kintantis dėl įvairiausių gamtos pasikeitimų, o išgraužti slėniai ir rėvos puikiai formuoja nuolaidžius reljefus, jungiančius paplūdimį su užkope.

Geologinių procesų metu susiformavęs mikroreljefas unikalus tuo, kad susiformavęs reljefo nuolydis rytų kryptimi susikaupusius grunto vandenis pirmiausia nukreipia nuo jūros (išskyrus kelis šaltinius, galima įtarti – senuosius upelius), kurie vėliau gausių kanalėlių surenkami į tris pagrindinius Karklės upelius. XIX a. pab. šis hidrografinis tinklas buvo labai gausus, tačiau vėliau, neatsižvelgiant į vietovės specifiką, buvo sugriautas užsodinant miškais, tiesiant ar rekonstruojant kelius, statant naujas sodybas.

Baltijos jūros priekrantei ir krantų būklei išlieka aktualūs kranto eroziniai procesai. Tam įtakos turi uostų veikla, pasireiškianti dėl Klaipėdos uosto hidrotechninių įrenginių statybos įtakos ir uosto akvatorijos gilinimo. Duomenys apie Klaipėdos uosto akvatorijos gilinimą yra kaupiami nuo 1853 metų. Tuomet gilinimo darbai iki 7–8 m buvo vykdomi tik bariniame ir vidiniame įplaukos kanaluose. Vidinėje uosto akvatorijoje gilinimo darbai intensyviai pradėti vykdyti tik po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 1905 iki 1958 m. uostas dar nebuvo gilinamas reguliariai. Didžiausi gilinimo darbai buvo atliekami 1905–1913 m. – iš viso buvo iškasta 1 153 tūkst. m3, vidutiniškai 128 tūkst. m3 per metus; 1927–1937 m. – iš viso iškasta 1 802 tūkst. m3, vidutiniškai 164 tūkst. m3 per metus; 1947–1957 m. – iš viso iškasta 996 tūkst. m3, vidutiniškai 91 tūkst. m3. Nuo 1958 m. pradėjus aktyviai gilinti uosto įplaukos kanalą bei vidines akvatorijos dalis, iškasamo grunto kiekiai padidėjo iki 513 tūkst. m3 per metus. Iki 1987 m. grunto kasimo apimtys didėjo. Nuo 1987 iki 1994 m. gilinimo darbų apimtys buvo kiek sumažėjusios. Valant uosto akvatoriją, buvo iškasta 2 053 tūkst. m3 sąnašinio grunto (smėlio, dumblo) ir dar apie 3 mln. m3 grunto (smėlio, morenos) iškasta kapitalinio gilinimo metu. Bendras iškasto grunto kiekis sudarė apie 5 053 tūkst. m3. Nuo 2000 m. vidutiniškai per metus valymo metu buvo iškasama apie 426 000 m³ grunto, o gilinant – apie 568 000 m³. 2000–2010 m. bendras vidutinis per metus iškasamo grunto kiekis siekė apie 1 milijoną m³ grunto.

Šiuo metu didžioji dalis grunto, iškasamo atliekant uosto akvatorijos valymo ir gilinimo darbus, yra gramzdinama jūroje. Tam yra skirtos dvi sąvartos (angl. dumping) vietos: giliavandenė (tolimoji) sąvarta ir artimoji smėlio sąvarta. Siekiant sumažinti krantų eroziją, smėlis, kuris iškasamas valant jūrinį įplaukos kanalą, taip pat yra naudojamas papildant Melnragės–Girulių priekrantę. Gramzdinimo vietos yra Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse.

Natūralių gamtinių procesų kaita (Nemuno nuotėkio pokyčiai, stiprių vėjų ir uraganų skaičiaus didėjimas) taip pat turi įtakos Baltijos jūros priekrantės būklei.

Klaipėdos uostas yra plečiamas pietų (gilinant Klaipėdos sąsiaurį ir statant naujas bei rekonstruojant senas krantines) ir šiaurės kryptims (rekonstruojant įplaukos kanalą). Uosto krantinių bendras ilgis yra daugiau kaip 19 km, iš jų 8,3 km naudojama krovos darbams. Šiuo metu uoste vandens gylis siekia 10,5–14,5 m. Klaipėdos uostas yra prie Klaipėdos sąsiaurio, kuris jungia Kuršių marias su Baltijos jūra.

Plečiant Klaipėdos uostą, didėja jo poveikis aplinkai Baltijos jūros priekrantėje. Tokia ūkinė veikla kelia vandens telkinio tėkmės struktūros pokyčius, kurie daro įtaką pernašos bei akumuliacijos procesams ir keičia ekosistemų egzistavimo sąlygas. Klaipėdos uosto akvatorijos gilinimas ir molų rekonstrukcija leidžia teigti, kad daromas ženklus poveikis priekrantės nešmenų balansui, dėl to intensyviau degraduoja pajūrio krantai. Pastaruoju metu dėl klimato atšilimo pagausėjo štormų ir stiprių vėjų, kurie taip pat intensyvina kranto erozinius procesus. Per pastaruosius 40 metų Karklės pajūris prarado apsauginį paplūdimio kopagūbrį, aktyviau eroduoja Olandų Kepurės skardis.

Pagrindine gamtinio paveldo vertybe laikytina unikalus pajūrio skardis, pajūrio kopos supustytos ant moreninio pagrindo ir akmenuotas pajūrio ruožas su savita biologine įvairove.

Augalijos elementų kraštovaizdyje dinamika

Analizuojant senuosius krašto žemėlapius konstatuotina, kad nuo XVI a. Karklės apylinkėse vyrauja dirbamųjų laukų ir nedidelių miškelių kraštovaizdis su šlapiomis krūmuotomis lomomis. Stambiausi miško želdiniai iki XIX a. pab. buvo Olandų Kepurės kalvos miškelis, piečiau – Kalotės ežero miškas, vakariau Zeigių esantis miškelis centrinėje Karklėje laukuose esantis šlapio miško gojelis bei Rikinės upelio pakrančių miškeliai. XX a. pr. fiksuoti nedideli miško gojeliai visoje Karklės teritorijoje, tačiau 80 proc. teritorijos išlieka atviros žemės ūkio naudmenos.

Ryškūs pokyčiai prasidėjo XX a. viduryje, kai pietvakarinė Karklės dalis buvo pradėta apsodinti mišku (paprastąja pušimi), o šlapios lomos pradėjo užaugti juodalksnynais. Procesas paspartėjo XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai, pasitraukus kariškiams, savaiminiam užžėlimui buvo užleistos didelės atviros šiaurinės Karklės kaimo dalies teritorijos. Šiuo metu visa vakarinė Karklės teritorija mozaikiškai apaugusi mišku, į kurį yra įsiterpusių sodybų ir dar negausiai – atvirų erdvių teritorijų.

Karklės miškai – tai ilgus metus formuoti apsauginiai pajūrio miškai, formuojantys Karklės rekreacinės zonos erdves. Išimtis – šiaurinė Karklės dalis, kurioje ilgus metus buvo įsikūręs karinis poligonas. Jame buvo išlikusių atvirų erdvių, kuriose šlapios vietos po kariškių pasitraukimo užžėlė juodalksnynais. Visi medynai, išskyrus šlapius juodalksnynus, beržynus ir gluosnynus, yra sodinti, dažnai performuojami, juose auga daug introdukuotų medžių ir krūmų rūšių.

Kukuliškių miškas, esantis piečiau Karklės, yra stambiausias miško masyvas – Olandų Kepurės kraštovaizdžio ir Kalotės botaninis-zoologinis draustiniai. Pušynuose vyrauja Leucobryo-Pinetum Mat (1962) 1973 bendrijos, kurios auga nujaurėjusiose smėlio dirvose ant senų kopų ir jų papėdėse. Medyne vyrauja paprastoji pušis (Pinus sylvestris), pavieniui pasitaiko karpotojo beržo (Betula pendula), paprastojo ąžuolo (Quercus robur) atstovų. Trakas retas, jame pasitaiko paprastojo kadagio (Juniperus communis), paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia), auga ir gulsčiasis karklas (Salix repens) (rūšis žinoma tik iš pajūrio ir Švenčionėlių apylinkių). Žolynas aukštas, vešlus, jį paprastai sudaro tokios rūšys kaip viksva (Carex arenaria), polesinis eraičinas (Festuca polesica), lanksčioji šluotsmilgė (Deschampsia flexuosa). Vešlioje samanų dangoje vyrauja paprastoji šilsamanė (Pleurozium schreberi), purioji devyndantė (Dicranum polysetum), melsvoji balzganė (Leucobryum glaucum) ir Kiparisinė patisa (Hypnum capressiforme). Kitų pušynų bendrijų pasitaiko rečiau.

Olandų Kepurės miško masyve esantis eglynas, kuris priklauso Querco-Piceetum Mat. et Pol. 1955 asociacijai, užima nedidelį plotą. Bendrija išplitusi vidutinio drėgnumo priesmėlių dirvožemiuose. Medynas tankus, jame šalia eglės nuolat auga paprastasis ąžuolas (Quercus robur), baltalksnis (Alnus incana). Trakas menkas, o žolių-puskrūmių danga gerai išreikšta. Nuolatos auga lanksčioji šluotsmilgė (Dechampsia flexuosa), miškinė septynikė (Trientalis europaea), krūmokšninė žliūgė (Stellaria graminea), daugiažiedė baltašaknė (Polygonatum multiflorum). Vešlioje samanų dangoje vyrauja paprastoji šilsamanė (Pleurozium schreberi), atžalinė gūžtvė (Hylocomium splendens).

Karklėje gausu juodalksnynų (Carici elongata-Alnetum Koch 1926), kurie užima reljefo pažemėjimus, auga palei kanalus ir upelius, juosia stovinčius vandens telkinius. Medyne vyrauja juodalksnis (Alnus glutinosa) su nedidele karpotojo beržo (Betula pendula), plaukuotojo beržo (Betula pubescens) priemaiša. Dažniausiai tai jauni tankūs medynai. Bendrijų žolinėje dangoje gausu didžiosios dilgelės (Urtica dioica), pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria), kibiojo lipiko (Galium aparine), vikšrio (Juncus effusus), pelkinės purienos (Caltha palustris), karklavijo (Solanum dulcamara). Samanų nedaug, vyrauja palminė junetė (Climacium dendroides).

Karklės teritorijai būdingos nedideliais ploteliais palei vandens telkinius arba žemesnėse reljefo vietose įsikūrusios iš įvairių gluosnių (Salix) genties rūšių sudarytos tankios Salicetum pentandro-cinereae (Almq. 1929) Pass. 1961 krūmynų bendrijos, kartu su drėgnomis pievomis formuojančios išraiškingą pajūrio žemumos peizažą.

Karklės smėlynai – tai prieškopiniame jūros paplūdimio ruože įsikūrusios ištisinės juostos nesudarančios monodominantinės sultingosios jūrasmiltės (Honckenya peploides), rečiau pajūrinės stoklės (Cakile maritima) bendrijos. Pakrantės kopų viršūnėse ir jų rytiniame šlaite įsitvirtina birių smėlių bendrijos, kurias formuoja smiltyninė rugiaveidė (Leymus arenarius), pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), smiltyninis lendrūnas (Calamagrostis epigejos), pelėžirnis (Lathyrus maritimus) ir kt. Šiaurinės Karklės sausą palvę sutvirtina kseroterminių bendrijų, sudarytų iš Corynephoretea canescentis Br.-Bl. et R.Tx. 1943 klasės mozaika. Jose vyrauja viksva (Carex arenaria), polesinis eraičinas (Festuca polesica), smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), kalninė austėja (Jasione montana). Atskiruose plotuose stepišką vietovės vaizdą kuria muilinės gubojos (Gypsophila paniculata) sąžalynai.

Karklės rytuose esančiose pievose vyrauja įvairios trąšios pievos (Molinio-Arrhenatheretea) Tx. 1937 ir tyrulinės pievos (Nardetea Rivas Goday et Borja, Carbonel 1961) bendrijos, priklausomai nuo dirvos drėgnumo ir derlingumo mozaikiškai išsidėstydamos kontinentinėje Parko dalyje. Didžiausius plotus užima kupstinių šluotsmilgynų (Deschampsietum cespitosae Horv. 1930) bendrijos, augančios rytinėje dalyje, dažniausiai naudojamoje kaip ganykla. Šalia, drėgnesnėse vietose, paprastai įsikuria Epilobio-Juncetum effusi Oberd. 1957 bendrijos. Į šių sudėtį dažnai įeina ir baltijinis vikšris (Juncus balticus) – Lietuvoje tik pajūryje aptinkama rūšis. Spalvingi, daugiarūšiai, žemaūgiai briedgaurynai (Nardo-Galion Prsg. 1949) užima sausesnes atšlaites, pakrūmes, pamiškes. Nemaža dalis buvusių natūralių pievų sukultūrinta – visiškai transformuotos arba į žolyną įsėtos vertingesnės pašarinės žolės – tikrasis eraičinas (Festuca pratensis), pievinė miglė (Poa pratensis). Didelė laukų dalis naudojama žemės ūkio reikmėms. Kultūrinių augalų pasėliuose formuojasi segetalinių piktžolių bendrijos, o Karklės antropogeninėje aplinkoje dažnos ruderalinių augalų bendrijos. Visų jų charakteristikos išsiskiriančiomis ypatybėmis nepasižymi.

Vertingiausiais laikytini miško masyvai Olandų Kepurės kalno teritorijoje kaip seniausio miško liekanos ir Karklės kaimo teritorijoje sodinti pušynai, kurie yra pasiekę rekreacinę brandą ir formuoja palankias antroklimatines sąlygas poilsiautojams.

Medžagą parengė Arvydas Urbis

Reklama

Reklama