Karklės kaimo istorinė raida

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno taikos (1422 m.) krašto gyvenimas tapo ramesnis, galutinai buvo nustatytos sienos tarp Ordino ir Lietuvos. XV a. buvo susirūpinta gyvenviečių steigimu, nes reikėjo užtikrinti Pajūrio pašto kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą Rygos link, funkcionavimą ir apsaugą. Šis kelias Ordinui buvo labai svarbus, todėl pakelėje buvo steigiamos karčemos, kurdinami gyventojai. Jose keleiviai ne tik pernakvodavo, pavalgydavo, pasikeisdavo arklius; karčemos buvo ir savotiški prekybiniai centrai. Čia rinkdavosi apylinkių žmonės, būdavo skelbiami krašto valdžios įsakymai ir potvarkiai. Nuo XVI a. pradėta minėti ir Karklininkų karčema.

Sodybos daugiausia buvo pasklidusios vienkiemiais, jų pavadinimai kilę iš čia gyvenusių žmonių pavardžių. Vėliau sodybų vietose kūrėsi kaimai. Kaip galima pastebėti iš 1540 m. (pirmojo šiame krašte) gyventojų surašymo, daugumą gyventojų tuomet sudarė kuršių kilmės žmonės. Didžiausia gyvenvietė tuo metu buvo Karklininkai, kuriuose gyveno apie 330 žmonių. Įsikūrusieji prie jūros daugiausia vertėsi žvejyba, gyvenusieji atokiau vertėsi kitais tradiciniais verslais: žemdirbyste, gyvulininkyste, augalininkyste.

Sparčiau augti gyvenvietei kliudė stichinės nelaimės ir karai. 1709–1710 m. siautęs maras nusinešė daug žmonių gyvybių. 1757–1763 m. rusų kariuomenės okupacijos metu buvo sudeginti ištisi kaimai, pagrobti gyvuliai, gyventojams uždėti dideli mokesčiai. XIX a. pradžios reformos (ypač baudžiavos panaikinimas 1807 m.) sudarė palankesnes sąlygas gyvenvietei vystytis. XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios duomenimis, kraštas buvo gana tankiai gyvenamas. XIX a. antrojoje pusėje baigė formuotis kaimo ribos ir struktūra. Atskiros sodybvietės ar mažesni kaimai buvo prijungti prie stambesnių kaimų. Galutinai susiformavo ir Karklės kaimo ribos bei struktūra.

M.Purvinas monografijoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ aprašo žemyninio pajūrio ruožą nuo Klaipėdos (Melnragės) iki Nemirsetos, nusidriekusį apie 16 km, kuriame nuo seno gyveno pajūrio žvejai. Į šiaurę nuo Olandų Kepurės nebuvo vieno išskirtinio centro, prie kurio būtų susispietusios visų gyventojų sodybos; naujos sodybos ar jų grupės kūrėsi padrikai ilgame pajūrio ruože. Daugiausia kurtasi prie Cypos, Gaigalupės, Pašaltinio, Rikinės ir Tydeko upelių žiočių ar tarp šių upelių.

Stambesnė žvejų ir laukininkų (kitaip dar vadinamų žemdirbiais) sodybų grupė nuo XVIII a. telkėsi prie Olandų Kepurės (pietinėje Karklės dalyje), ji dar vadinta Kulmiškaisiais Karklininkais – ten apsigyvendavo Kulmo teisę gavę ir daugiau privilegijų turėję naujakuriai. Šiauriau nuo Kulmiškųjų Karklininkų tęsėsi pavienių sodybų grupelės, kurios dažniausiai turėjo savo vardą, sietą su naujakurio pavarde.

Nuo XVIII a. pab. iki XX a. pradžios užfiksuotas sodybų skaičiaus augimas nuo 44 sodybų (ugniakurų) ir 202 gyventojų 1785 m. iki 168 sodybų ir 810 gyventojų 1905 m. Taigi XIX a. pab. – XX a. pr. užstatymo tankumas buvo pats didžiausias. 1923 m. kaime gyveno 841 gyventojas, gyvenvietė buvo išplitusi 1 269 ha teritorijoje. Tai buvo pats didžiausias kaimas Klaipėdos apskrityje, Karklininkų gyvenvietė nuo Kukelbroodo ir Olandų Kepurės pietuose iki Šaipių kaimo šiaurėje tęsėsi apie 8 km ilgio ir 1,5–2 km pločio ruožu palei Baltijos pajūrį.

Svarbiausia pajūrio kaimo valdų ypatybė buvo jų nevienodumas – pakrante tęsėsi smiltingas, smėlio vis užpustomas ruožas. Atokiau nuo pakrantės – derlingi laukai. Todėl taip klostėsi dvilypės pajūrio gyvenvietės – smėlingoje pakrantėje kūrėsi kuklios žvejų sodybos, tolesniuose laukuose – turtingesni laukininkai (arba žemdirbiai). Taip pat būta gyventojų, kurie vertėsi tiek žvejyba, tiek žemdirbyste. Žvejų sodybėlės buvo formuojamos iš kuklių medinių ar nedidelių mūrinių pastatų, čia nebuvo didelių ūkinių pastatų, nebūdinga įmantri gyvenamųjų namų puošyba. Istoriniuose Z. Genienės ir J. Valančiūtės tyrimuose taip pat pabrėžiama, kad „Karklininkuose žemdirbių ir žvejų sodybos skyrėsi tiek sodybos suplanavimu, tiek užstatymo pobūdžiu. Žvejų sodybos įsikūrė prie jūros kranto, kad turėtų išėjimą į jūrą.

Žvejo sodybą sudarydavo 2 pastatai: gyvenamasis namas ir ūkinis statinys. Abu pastatai statomi galais į jūrą, ūkinis pastatas, kad užstotų vėją, buvo statomas šiaurinėje pusėje.“ Tuo tarpu laukininkų sodybos (įsikūrusios 300–500 m nuo kranto) buvo stambesnės, su didesniais pastatais. Erdvesnėse sodybose stovėdavo daugiau pastatų, kurie išdėstyti aplink stačiakampio plano kiemą, jose priskaičiuojama net iki 15 pastatų. Sodybos būdavo kuriamos ten, kur patogiau dirbti žemę, o likusius laukus palikdavo pievoms ir arimams.

Karklės šiaurinė dalis sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikinta. Išlikusios kelios senos sodybos priskirtos Šaipiams.

Lietuvos žemyninio kranto ruožo tarp Klaipėdos ir Palangos gyvenviečių raida buvo skirtinga, senieji žvejų kaimai piečiau Olandų Kepurės ilgainiui tapo Klaipėdos priemiesčiais, o Nemirseta ir Šaipiai, būdami pernelyg toli nuo Klaipėdos prekyviečių, taip ir liko nedidelėmis pasienio gyvenvietėmis. Tuo tarpu Karklininkai tapo savotišku etnokultūriniu rezervatu, kur gyvavo tradicinis ir unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas. Ši senoji Karklininkų kaimo struktūra pradėta naikinti ir pradėjo nykti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai į Vakarus pasitraukė dauguma vietinių gyventojų ir prasidėjo sovietinės okupacijos laikotarpis. Šiame pajūrio ruože šiaurinėje Karklininkų kaimo dalyje apie 1956 m. buvo įkurta karinė teritorija, buvusios sodybos, kapinės ir kaimo paveldas pradėti naikinti. Dar vėliau – 7-ajame dešimtmetyje – įkurta pionierių poilsio stovykla (dabartinė „Žilvičio“ stovyklos teritorija) su nebūdingais šiam kraštui dideliais pastatais, pradėti statyti vasarnamiai.

1997 m. buvo įsteigtas Karklės etnografinis draustinis (LRV 1997 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. 232 (Žin., 1997, Nr. 25-577)), kurio tikslas – išsaugoti Karklės kaimo gatvių planinę struktūrą ir sodybų erdvinio suplanavimo principus, žemėnaudos struktūrą. Svarbus faktas yra tai, jog Karklininkams kurorto teisės buvo suteiktos dar 1930 m., čia apsistodavo natūralią gamtą vertinę poilsiautojai. Specialių vasarnamių nebuvo pastatyta, svečiai apsistodavo pas vietinius gyventojus. Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu Karklės etnokultūrinis draustinis priskiriamas kultūros paveldo požiūriu vertingų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių teritorijai. Jame saugoma kaimo gatvių planinė struktūra, sodybų erdvinio planavimo principai, susiformavusi žemėnaudos struktūra, išlaikoma tradicinė apgyvendinimo struktūra ir bendrasis kaimo sodybų vaizdas. Teritorijoje galima reguliuojama rekreacinė veikla.

Karklės kaimo demografinė kaita

Medžiagą parengė Arvydas Urbis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s