KARKLĖS KAIMO ETNOGRAFINIŲ IR KALBINIŲ TYRIMŲ APŽVALGA

Dr. Dalia Kiseliūnaitė

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų katedros Mažosios Lietuvos  etnokultūros tyrimai pradėti jau nuo universiteto įkūrimo pradžios. Daugiausia dėmesio buvo skiriama etninės kultūros raidai, gyvensenai, kalbai. Renkant duomenis buvo užrašyta nemažai vietinių gyventojų pasakojimų apie namus, gyvenamąją aplinką, trobesius, jų paskirtį, kaimo išplanavimą, atskirus objektus. Ypač svarbu kuo detaliau susipažinti su žvejų ir žemdirbių gyvensenos ypatumais, šių veiklų tarpusavio sąsajomis ir skirtumais, išsiaiškinti išnykusius objektus ir jų vardus. Remiamasi nuostata, kad kultūrinis kraštovaizdis yra kompleksinis, susidedantis iš tarpusavyje graudžiai susijusių komponentų, vizualinis vietovės pavidalas, sukurtas ilgai teritorijoje gyvenusių žmonių, kurie puoselėjo tradicijas kaip socialinio- ekonominio būtinumo ir pagrįstumo, kalbos, papročių ir prisitaikymo prie gamtos sąlygų vienybę.

Šią apžvalgą sudaro kelių tipų medžiagos tyrimo rezultatai.

Lingvistinė vietovardžių studija.

Atlikta remiantis istoriniais žemėlapiais, kalbinėmis ir istorinėmis studijomis, etimologijos tyrimais. Esama probleminių klausimų: Baigiantis karui pasitraukus vietiniams gyventojams, į kraštą atėjo naujų gyventojų sluoksnis, kuris turėjo perimti kalbines vietovardžių ir su jais susijusių asmenvardžių tradicijas. Pirmajai naujakurių kartai teko nemažai sunkumų – tiek ekonominių, tiek kultūrinių. Dėl vokiečių kalbos ir rašybos įvairiuose šaltiniuose įtakos nėra lengva atkurti autentiškas vardų formas. Skirtingai negu kituose Lietuvos regionuose, čia, emigravus krašto gyventojams, labai sunku patikrinti vartosenos tradiciją, nes likę per mažai liudytojų, o ir tie ne visi patikimi, nes daugelis lankę vokiškas mokyklas ir skaitę vokišką spaudą, prisimena vartoję suvokietintas vietovardžių formas, pvz., Mingė. Naujieji gyventojai ne tik neturėjo pakankamai informacijos, bet dažnai ir nereiškė noro grąžinti ar išsaugoti senuosius vietovardžius. Čia yra psichologinė kliūtis: daugelis kuršiškos, prūsiškos ar vokiškos kilmės vardų iš kitų regionų atvykusiems lietuviams skambėjo neįprastai, nesuprantamai. Diskusijų kėlė ir tebekelia centrinės gyvenvietės Karklės / Karklininkų, Plocio ežero vardai, kai kurių vardų formos: Bruzdeilynai / Bruzdeilynas, Olando / Olandų Kepurė, jų kirčiavimas. Tyrimo rezultatai rodo, kad net dabartiniuose administraciniuose pavadinimuose nėra nusistovėjusios tvarkos, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija ne visus vardus yra įteisinusi. Dar keisčiau, kai žymiausių Mažosios Lietuvos architektūros tyrinėtojų M. Purvinų darbuose vartojami iš vokiškos tradicijos perimti ir savaip transkribuojami pavadinimai (Karklabėkis). Daug diskusijų sukėlė išnykusių kaimų vardų atkūrimas. Vietoje išnykusių istorinių kaimų dabar yra nauji gyvenamieji privačių namų rajonai, kuriems turėtų būti grąžinti istoriniai kaimų vardai. Tačiau šių rajonų kūrėjai ir statytojai nepaisė šios taisyklės ir savivaliavo, suteikdami naujus vardus, kuriuos greitai paskleidė viešindami savo verslo įmones ir per jas platindami naujus dirbtinai sukurtus vardus. Taip atsitiko su Normantų gyvenviete, kurios ribos iš dalies atitinka istorinio Paul Narmund / Paul Normund kaimo ribas. Remdamiesi istorikės Janinos Valančiūtės rekomendacija, kuri, beje, rekomendavo derinti su kalbininkais, to nebuvo padaryta, ir išplatintas naujas vardas Romai. Nors vėliau, primygtinai reikalaujant kalbininkams, administraciniu kaimo vardu įtvirtintas vardas Normantai, ydinga tradicija tebegyvuoja iki šiol (galima patikrinti internete skelbimus, kuriuose reklamuojamas nekilnojamasis turtas). Panaši situacija yra ir dėl ežero vardo Plocis, kurio neteisingas vardų formas vartoja įvairūs administraciniai padaliniai, tarp jų ir Pajūrio regioninis parkas ir netgi geografijos duomenų bazės (http://ezerai.vilnius21.lt/plaze-v6810.html). Valstybinė lietuvių kalbos komisija rėmėsi šio tyrimo autorės atlikta studija ir išleido vietovardžių sąrašo papildymą nurodydama, kad norminė šio ežero vardo forma turi būti Plocis.

Lingvistinė asmenvardžių studija.

Atliekama remiantis istoriniais dokumentais, bažnyčių knygų įrašais, gyventojų apklausa.

Daug vertingos medžiagos teikia įvairių laikotarpių gyventojų sąrašai ir duomenų bazės. Asmenvardžiai yra svarbūs krašto istorijos, gyventojų migracijos liudytojai, atspindi regiono kalbos istoriją ir jos ypatybes. Be to, jie tiesiogiai susiję su vietovardžiais. Turint omenyje, kad gyventojai migruoja ir migravo anksčiau, svarbu turėti didesnį apylinkės onomastikos vaizdą, t. y. bent jau artimiausių kaimų ir miestelių asmenvardžių sąrašus.

Nors nėra išsamios studijos apie visus Karklės apylinkių asmenvardžius, tačiau svarbiausios tendencijos jau užfiksuotos. Išskiriami asmenvardžių chronologiniai ir etimologiniai sluoksniai, kalbų ir kultūrų kontaktai, atsispindintys juose. Tiek asmenvardžiai, tiek vietovardžiai yra labai svarbi kultūrinio krašto pažinimo ir kultūros paveldo dalis. Svarbu juos išsaugoti tiek vizualine forma (antkapiuose, gatvėvardžiuose, įmonių ir įstaigų pavadinimuose, informaciniuose leidiniuose ir kitur viešojoje erdvėje), tiek pripratinti naujuosius gyventojus prie krašto tradicijų. Priešingu atveju naujųjų gyventojų aplinkoje sklando moksliškai nepagrįsti naratyvai, tokie kaip „vokiečių kapinės“, „vokiečių bažnyčia“, „kuršių kalba“, „kuršių kapai“ ir t. t.Šioje dalyje pridedami autorės straipsnių bei jos vadovaujamų studentų mokslo darbų onomastikos klausimais kopijos bei nuorodos internete.

Dialektologijos ir sociolingvistikos studijos.

Regiono kultūrinis kraštovaizdis labai susijęs su gyventojų etnine tapatybe ir jos raiška. Vienas iš svarbiausių etninės tapatybės požymių ir kriterijų yra vartojama kalba. Per kalbą galima pažinti krašto gyventojų mąstyseną, išsiaiškinti, ne tik kaip, bet ir kodėl kas nors buvo taip ar kitaip vadinama. Pvz., kaip vadinami sodybos, trobesiai, atskiros jų dalys, gyvenamosios vietos objektai, galima atsekti, kaip kultūriniai kontaktai keitė gyventojų požiūrį ir pačią kalbą. Labai svarbus tyrinėjimo objektas yra kalbiniai ir kultūriniai kontaktai, kaip dėl jų kinta pati kalba, be to, svarbu ištirti ir gyventojų požiūrį į gimtąją kalbą ir jos santykį su kitomis. Dvikalbystės sąlygomis, kuriomis gyveno XX a. pajūrio gyventojai, gimtajai kalbai, spaudžiamai stipresnės ir oficialiai palaikomos kalbos, buvo sunku konkuruoti. Didelį vaidmenį vaidino vokiška mokykla, apie kurią pasakoja vietiniai gyventojai savo gyvenimo istorijose.

Kitas svarbus šio krašto pažinimo aspektas ‒ konfesinių santykių ir liuteroniškos tradicijos pažinimas. Karklėje po karo nebeliko bažnyčios, kuri buvo ne tik architektūrinis gyvenvietės centras, bet ir neatskiriama vietinių gyventojų tapatybės dalis. Beveik nerasime informanto, kuris apie bažnyčią ir su ja susijusias gyvenimo sferas nebūtų pasakojęs. Tai ir pats religingumas, ir moralinės nuostatos, ir Bažnyčios tvarka, gyvenimo ritmas, šventės ir laidotuvės, kapinės ir jų priežiūra, santykiai bendruomenėje ir kalbos klausimai (pereinant į pamaldas vokiečių kalba, plito alternatyvūs religiniai kaimo surinkimai, kurie vyko lietuviškai).

Karklės apylinkių gyventojų kalba yra įdomus ir unikalus paribio kultūros reiškinys. Pajūryje įsikūrusi žvejų bendruomenė nėra vienalytė etniniu požiūriu, tačiau didžiąją dalį žvejų šeimų sudaro lietuvių ir iš Kuršo atsikėlusios latvių dialektu kalbančios kuršininkų šeimos (dažniausiai mišrios su lietuviais). Tai rodo ir anksčiau minėtosios onomastikos studijos, ir išlikę tarmės bruožai. Toliau nuo jūros gyveno žemdirbiai, kurių didžioji dalis buvo lietuviškos kilmės. Įdomu tai, kad kuršininkų kalba buvo vartojama žvejyboje kaip sociolektas, todėl net lietuviškos kilmės žvejai ją vartojo.

Ilgainiui kuršininkų kalba nyko, veikiama ne tik socialiai stipresnės lietuvių, bet ir ypač vokiečių kalbos. XX a viduryje ji jau buvo retai girdima ir tose šeimose, kurių asmenvardžiai rodo Kuršo kilmę. Šiaip ar taip lietuviškoji šio regiono tarmė yra gerokai paveikta latviškosios. Tai rodo ir fonetikos, ir leksikos ypatybės, kurios užfiksuotos ir kaimyninio Melnragės kaimo tekstuose G. Venkerio atlase (žr. toliau). Šios tarmės studijos nėra gausios ar išsamios. Po keletą svarbių ypatybių pastebėjo ankstesniųjų laikų dialektologai (Salys, Zinkevičius). Tačiau nespėjus pasinaudoti technologinėmis galimybėmis atliekant išsamius fonetikos tyrimus, absoliuti dauguma gyventojų emigravo. Negausūs likučiai sovietmečiu greitai asimiliavosi su naujaisiais gyventojais, dažniausiai iš netolimų apylinkių atsikėlusiais žemaičiais. Vėlyvąją šios kalbos stadiją aprašė J. Bukantis. Garso įrašų pavyzdžiai rodo skirtingą kalbos išsaugojimo lygį. Viena geriausių informančių, mažai patyrusi kaimyninių tarmių poveikį, yra Gertrud Tydecks-Gibbisch, g. 1911. Vėliau gimusių informantų kalba labai suartėja su kaimyninių šiaurės žemaičių kretingiškių kalba ir patiria bendrinės kalbos poveikį.

Atskirą, mokslui iki šiol beveik nežinomą dalį sudaro trijų apylinkėse dirbusių mokytojų užrašyti kalbos pavyzdžiai, kurie pateko į Goergo Venkerio (Georg Wenker) Vokietijos kalbų atlaso kartoteką. Medžiagą sudaro kelių pajūrio mokyklų mokytojų atlikta užduotis – 40 sakinių vertimai iš vokiečių kalbos į vietines tarmes. Pridedamas Georgo Wenkerio atlaso kortelės fragmentas.

Etnografijos ir folkloro studijos.

Aukščiau minėtuose dialektologijos studijos prieduose esama nemažai etnografinės medžiagos, kuri apima daug gyvensenos sričių: darbus, buitį, šventes, tarpusavio santykius, vaikų auklėjimą ir pan.

Renkant dialektologinę medžiagą baltų lingvistikos mokslo tikslais, visada užrašomi vietinių gyventojų pasakojimai apie krašto praeitį, buitį, papročius ir gyvenimo istorijos. Pastarasis istorijos tyrinėjimų metodas yra išpopuliarėjęs kaip turintis autentiškumo vertę: per paskirų asmenų ir šeimų istorijas ne tik matoma istorinių įvykių raida, bet ir sudaroma galimybė įvertinti žmogiškąjį veiksnį – kaip istoriniai įvykiai atsiliepdavo kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenime. Prie etnografinės medžiagos šaltinių priskirtinas ir Martyno Tydeko, kilusio iš Graumenės, kurio tėvas buvo Karklės žvejų giminės palikuonis, pasakojimų rinkinys.

Karklės tautosaka nėra nei gausiai užrašyta, nei ištirta. Kol kas turime vos keletą sakmių, tikėjimų, kurių, sprendžiant pagal kitų žvejų regionų medžiagą, turėtų būti gerokai daugiau. Išleistas L. Petrošienės ir J. Bukančio sudarytas Annos Mažeivos dainų rinkinys „Eit mergeli pajūriais“ su jos įdainuotų liaudies dainų kompaktine plokštele (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006) ir R. Balsio tyrinėjimas apie žvejų dainas „Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Sandaros, turinio ir poetikos ypatumai“ (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003).

Autorė dalyvavo naujai sukurtos Karklės liuteronų parapijos pamaldose ir susirinkime, kur buvo kalbama apie parapijos veiklą ir svarbiausią artimiausią uždavinį – atstatyti nugriautą Karklės bažnyčią. Apie ją prisiminimuose pasakoja beveik visi pateikėjai. Iš šio susirinkimo pateikiama keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotus asmenis reikėtų identifikuoti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s