Karklės Atlasas

Karklės kaimo urbanistinė raida

Reklama

Nuo XVIII a. pab. iki XX a. pradžios užfiksuotas sodybų skaičiaus augimas nuo 44 sodybų (ugniakurų) ir 202 gyventojų 1785 m. iki 168 sodybų ir 810 gyventojų 1905 m. Taigi XIX a. pab. – XX a. pr. užstatymo tankumas buvo pats didžiausias. 1923 m. kaime gyveno 841 gyventojas, gyvenvietė buvo išplitusi 1 269 ha teritorijoje. Tai buvo pats didžiausias kaimas Klaipėdos apskrityje, Karklininkų gyvenvietė nuo Kukelbroodo ir Olandų Kepurės pietuose iki Šaipių kaimo šiaurėje tęsėsi apie 8 km ilgio ir 1,5–2 km pločio ruožu palei Baltijos pajūrį.

Svarbiausia pajūrio kaimo valdų ypatybė buvo jų nevienodumas – pakrante tęsėsi smiltingas, smėlio vis užpustomas ruožas. Atokiau nuo pakrantės – derlingi laukai. Todėl taip klostėsi dvilypės pajūrio gyvenvietės – smėlingoje pakrantėje kūrėsi kuklios žvejų sodybos, tolesniuose laukuose – turtingesni laukininkai (arba žemdirbiai). Taip pat būta gyventojų, kurie vertėsi tiek žvejyba, tiek žemdirbyste. Žvejų sodybėlės buvo formuojamos iš kuklių medinių ar nedidelių mūrinių pastatų, čia nebuvo didelių ūkinių pastatų, nebūdinga įmantri gyvenamųjų namų puošyba. Istoriniuose Z. Genienės ir J. Valančiūtės tyrimuose taip pat pabrėžiama, kad „Karklininkuose žemdirbių ir žvejų sodybos skyrėsi tiek sodybos suplanavimu, tiek užstatymo pobūdžiu. Žvejų sodybos įsikūrė prie jūros kranto, kad turėtų išėjimą į jūrą.

Karklės šiaurinė dalis sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikinta. Išlikusios kelios senos sodybos priskirtos Šaipiams.
Lietuvos žemyninio kranto ruožo tarp Klaipėdos ir Palangos gyvenviečių raida buvo skirtinga, senieji žvejų kaimai piečiau Olandų Kepurės ilgainiui tapo Klaipėdos priemiesčiais, o Nemirseta ir Šaipiai, būdami pernelyg toli nuo Klaipėdos prekyviečių, taip ir liko nedidelėmis pasienio gyvenvietėmis. Tuo tarpu Karklininkai tapo savotišku etnokultūriniu rezervatu, kur gyvavo tradicinis ir unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas. Ši senoji Karklininkų kaimo struktūra pradėta naikinti ir pradėjo nykti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai į Vakarus pasitraukė dauguma vietinių gyventojų ir prasidėjo sovietinės okupacijos laikotarpis. Šiame pajūrio ruože šiaurinėje Karklininkų kaimo dalyje apie 1956 m. buvo įkurta karinė teritorija, buvusios sodybos, kapinės ir kaimo paveldas pradėti naikinti. Dar vėliau – 7-ajame dešimtmetyje – įkurta pionierių poilsio stovykla (dabartinė „Žilvičio“ stovyklos teritorija) su nebūdingais šiam kraštui dideliais pastatais, pradėti statyti vasarnamiai.
Visos Karklės kaimo teritorijos plotas yra 990,4 ha. Tai yra didžiausia gyvenamoji vietovė Pajūrio regioniniame parke ploto atžvilgiu. Vyraujantys sklypų plotai senojoje Karklės dalyje (etnografiniame Karklės kaime) – 0,4–1,6 ha. Karklės agrarinės žemės ūkio naudmenose vyrauja didesni žemės sklypai – 2,5–3,5 ha. Patys didžiausi pavieniai sklypai yra 20–49 ha dydžio. Pagal 2001 m. duomenis, Karklėje buvo registruota 112 gyventojų, 2011 m. duomenimis, – 215 gyv.; 2015 m. duomenimis; – 255 gyventojai, iš jų 220 yra vyresni nei 18 metų. Šiuo metu vidutinis gyventojų tankumas yra 0,25–0,26 gyv./ha, arba vienam Karklės gyventojui tenka apie 3,88 ha ploto.

Karklės kaimo urbanistinė raida parengta remiantis 1939 – 2012 metų kartografine medžiaga. Schemoje matosi kaip bėgant metams kinta kaimo apimtis ir struktūra: mažėja ūkių skaičius, trūkinėja gatvių tinklas, nyksta kanalų sistema, o jų vietose auga miškai.

Reklama

Reklama